Bet viena visada aišku: įlipusi į troleibusą, turi vienintelį lūkestį – pasidaryti nematomu didelėj krūvoj tų, kurie nori to paties. Bent dešimčiai minučių šiandieną. Pastovėti ir nejausti įtampos, jog privalai kažką sakyti ar žiūrėti į akis, nes „reikia“. Tai daryti čia būtų net nepadoru, o bent vienas nepažįstamasis šalia tikrai paspėliotų, koks asmenybės sutrikimas tave kankina.
Pastebėjau, kad troleibusu vis keliauju su tuo pačiu vaikinu. Po kelių tokių pastebėjimų, tapo nebeaišku, ar čia jau reikia pasisveikinti, ar užteks šyptelti. Taigi, susidūrus žvilgsniams, mintyse nusišypsau tam nuolatiniam bendrakeleiviui, bet viskas, ką „ištransliuoju“ į išorę, tai tik keistas, truputį išsigandęs žvilgsnis.
Na, ką gi. Pabandysiu vėl, kai susižiūrėsim. Nors ne. Pagalvos, kad nesveika arba palaikys persekiotoja. Gal tiesiog kitąkart, kai vėl susitiksim, nusišypsosiu. Nes jau aišku, kad ši pasimatymų grandinė nenutrūks. Nebent išsilaikysiu vairavimo egzaminą arba jis persikraustys kur nors kitur. Būtų gaila, bet išgyvenčiau.
Kitąkart nuolatinis bendrakeleivis valgo kebabą. Koks jis nepriklausomas, kaip jam tikrai nerūpi, ką kiti apie jį mano. Valgo štai čia, prie visų. Žavu. Turbūt kviečia merginas į išradingus pasimatymus, kuriuose daug juokauja ir visada sumoka už kavą. O, ir vėl pasižiūrėjo. Labas ir tau. Tavo batai šiandien gražūs ir nujuodinti, gal tikrai buvai pasimatyme.
Man patinka jo veidas. Jis toks išbalęs, truputį pajuodusiais paakiais. Sakyčiau, kad narkomanas ar šiaip constantly sleep deprived (nuolat neišsimiegojęs-angl.) lunatikas, bet per daug susitvarkęs. Dar tas laikrodis ant rankos ir kampuotas žandikaulis.
Akivaizdžiai dirba IT įmonėje ir visada sėdi prie kompo, krapštydamas kodus. Tikriausiai rūpinasi nematoma svetainės puse, nes tie, kurie užsiima dizainu ir kitkuo, ką mato vartotojas, dažniausiai meniškesni būna. Visada norėjau eit į pasimatymus su programuotojais.
Įdomu, kaip jaučiasi žmogus, kai į jį taip kažkas žiūri. Ar jis tai pastebi? Na, kol neatsisuka, galvosiu, kad net nenumano. Kaip jaučiasi vyras, kai į jį slapta žiūri moteris? Va, pakeiti dėmenis ir viskas skamba kaip romantiško filmo pradžia.
Po kelių mėnesių važinėjimo tuo pačiu troleibusu pamačiau jį bare. Ryžausi prieiti ir energingai pasakiau: „Labas, – ir dar. – Kaip juokinga, bet mes visada važiuojam tuo pačiu troleibusu.“
Jis nepastebimai atsitraukė ir nieko neatsakė. Priverčiau žmogų sutrikti. Kol laukiau reakcijos, įsižiūrėjau į jo veidą ir kažkaip visi pamąstymai bei istorijos apie jį staiga neteko pagrindo.
„Troleibuse kaip kine“ – perskaitau reklamą važiuodama namo. Bet tegul kartais viskas ir pasilieka tam troleibuse.
Mano kelionės pasidarė ramios ir vienodos. Kurį laiką vengiau žvilgsnių, net ir tų atsitiktinių. Bet neseniai sugalvojau naują užsiėmimą – juos visad sugauti ir žiūrėti, kol kitas neištvers ir nusisuks.
Kartais tai trukdavo milisekundę, o kartais rasdavau tokį pat žaidėją ir viskas užsitęsdavo iki pusės minutės, po kurios laukdavo tramdomas juoko pliūpsnis. Nes, na, kitaip nepadoru būtų. Žinoma, čia tik tomis dienomis, kai jaučiausi kaip nugalėtoja, o vyriškų kvepalų ir pavasario mišinys rasdavo kitą auką.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
