Pirmasis butas, kuriame gyvenau po mokyklos baigimo, buvo Kauno technologijos universiteto bendrabutyje. Bendrabutis jau seniai nebuvo skiriamas studentams – jame kambarius tarsi butus nuomojo Kauno centre esanti nekilnojamojo turto agentūra.
Kiekviename aukšte buvo gal po 15 tokių „butų“, o koridoriaus gale – bendra virtuvė, tualetas, dušai. Kai kurie aukštai buvo dailesni, rakinami. Skelbime buvo įdėta gražiausio aukšto nuotrauka, o butą nuomojo pačiame kraupiausiame aukšte. Jame aš ir gyvenau. Tiesa, nuoma mėnesiui tekainavo 200 litų.
Nieko keista, nes virtuvės tame aukšte nebuvo išvis. Patalpoje, kurioje galėjai įtarti kadaise buvusią virtuvę, gyventojai įsirengė rūkomąjį. Dvi sugedusios, suodinos dujinės viryklės buvo nustumtos į šoną, taukuotas stalas uždengtas kažkokia plėvele, o viduryje išdidžiai pastatyti puikavosi „pusklišiai“ foteliai ir peleninės prie jų.
Kaimynai – atskira tema. Aukšte gyveno nemažai vaikinų, matyt, butus laikiusių vakarėliams. Kadangi dušo durys normaliai neužsikabino, ryte maudantis reikėdavo atlaikyti dar nuo nakties girtų „treninginių“ veržimąsi vidun.
„Mažuuute, įsileisk, kartu pasitaškysim“, – tokie žodžiai kažkodėl nė karto manęs nesujaudino. Tai buvo vieninteliai namai, kuriuose eidama nuo lauko iki buto durų spausdavau kišenėje dujinį balionėlį.
Gražus rajonas – klaikūs šeimininkai
Esu gyvenusi ir nepaprastai gražiame rajone – Fredoje. Tai buvo maždaug prieš 4 metus. Skelbime rašė: „Išnuomojama kotedžo dalis. Puikus rajonas, tinkamas vaikams.“ Nuotraukose buvo matyti kieme esanti žaidimų aikštelė.
Kai atėjome apžiūrėti, paaiškėjo, kad „kotedžo dalis“ – tai kotedžo rūsys, įrengtas kaip butas. Dėl šito per daug nesipiktinome, nes įrengta buvo tikrai gražiai, šildymas – autonominis. Už du kambarius, kaip tais laikais, brangoka – 800 litų. Tačiau sutikome, nes išsikelti turėjome skubiai, be to, planavome šeimą, o kiemas ir aplinka atrodė tikrai tinkama vaikams.
Įsikrausčius – staigmenėlė. „Jokių vaikų ir jokių gyvūnų“, – kaip kirviu nukirto savininkas, išgirdęs mūsų džiugesį dėl kiemo. Bandėme aiškintis, kaip čia suprasti, juk skelbime „tinkama vieta šeimai“ buvo nurodyta kaip privalumas, bet jis tik atšovė, jog ką tik padaręs remontą nenori, jog čia kas viską suterštų.
Tai gerokai numušė ūpą. O dar savininko motina... Ji gyveno pirmame kotedžo aukšte, tiesiai virš mūsų. Savininkas tikino, neva ji netrukdys. Kur tau. Kas dieną ateidavo pasiteirauti, kaip sekasi, vis žiūrėdavo, ar nenukabinome kokio „brangaus“ paveikslo, kviesdavosi pasisvečiuoti, o tada kalbėdavo apie dabartinės kartos pasileidimą.
Pasikankinę porą mėnesių išsikraustėme. Tik tiek tegalėjome ištverti.
Dabar – vėl staigmena
Bet dabartinis butas – bene didžiausias mano nusivylimas. Nuomojomės jį dėl vietos – visgi, Kauno centre rasti butą už „įkandamą“ kainą nėra taip paprasta. Nepigu – 200 eurų už dviejų kambarių butą, bet juk centras!
Dieve, kaip su vyru keikiamės kaskart, kai šis butas pateikia mums kokių „staigmenų“...
Pirmoji – skelbime nurodytas autonominis šildymas paaiškėjo besąs... šildymas elektriniais šildytuvais! Kai klausinėjome šeimininkės, kokie maždaug žiemą mokesčiai, ji kaip užsukta kartojo: „Nieko nežinau, juk ne aš gyvenau, bet pagalvokit, kaip pigu, juk atjungta nuo komunalinių sistemų!“
Patikėjome ja. Pigu tai pigu. Ech, žinau, kad patys buvome kvaili. Aną dieną sutikusi kaimyną paklausiau, kiek jie moka už elektrą. Jis atsakė, jog žiemą suma kartais siekia ir 300 eurų. Vos neapalpau tiesiai toje laiptų aikštelėje.
Mano tėvai, taip pat gyvenantys Kauno centre, už centrinį šildymą trijų nedidelių kambarių bute žiemą sumoka apie 150, daugiausia – 200 eurų. Tai kur čia, leiskite paklausti, „atjungimo nuo komunalinių“ pliusai?
Be to, vos įsikėlus viskas pradėjo byrėti. Suki čiaupą – jis varva. Sutaisai sutaisai – laša per vamzdžius. Kambaryje staiga sugedus elektros lizdui, nebeįmanoma šildytis ir šildytuvu (na, bent jau kol parsitempi namo prailginimo laidą – tada dar gražiau, visas butas išraizgytas laidais).
Kali vinį į sieną? Džiaukis, jei gabalas tinko tau nepraskels galvos. Kur prisilieti, ten viskas byra, trupa. O gražiausia, kad į viską šeimininkė turi vieną atsakymą: „Susitvarkykit patys.“
Pasiteiravus, ar už tai ji bent jau nesumažintų nuomos kainos, atrėžia: „Man ir taip dar daug kas neatsipirko.“ Ir suprask kaip nori...
Bėgsime ir šį kartą
Nors šiame bute gyvename neilgai, jis jau kelia daugiau graudulį nei juoką. Todėl nuomos kainoms truputį nukritus – bėgsime. Ir šįkart jau žinau, kur.
Nebesvarbu man, kad būtinai gyventume centre. Dabar mielai kraustyčiausi ir į rajoną – Šilainius, Eigulius ar Panemunę. Nežinau, kodėl daugelis vis dar juokiasi iš ten gyvenančių, neva „rajoniniai“. Butai ten puikūs, sutvarkyti, aplinka tinkama vaikams.
Po pagyvenimo dabartiniame „gražuolyje“ spjoviau į gyvenimo centre prabangą. Jau geriau į darbą važiuosiu troleibusu, nei eisiu pėsčia, bet pinigų už orą neleisiu. Jau radome ir visai simpatiškų variantų.
Palyginimui. Centre esantys dviejų kambarių butai kainuoja nuo 200 eurų, o sąlygos juose – kaip iš siaubo filmo apie tarakonų invaziją. Arba kaip žaidimas „Pasidaryk pats“. O dviejų kambarių butą Šilainiuose, įrengtą ir naujai suremontuotą, netgi su tikru (!) autonominiu šildymu, gali rasti ir nuo 160 eurų.
Reikėjo iškart į rajoną ir keltis. Na, mokaisi iš savo klaidų. Todėl ir sakau: „Ate ate, centre.“
Tik nežinau, ką sau mąsto savininkai. Negi jie nenori, kad atėjęs žmogus liktų ilgam, o ne pasibaisėjęs spruktų po mėnesio?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
