Su pirmuoju vyru išsiskyriau dar nesulaukusi trisdešimties. Susipažinome mokykloje, viskas tekėjo mažiems miesteliams įprasta vaga: draugavome, paskui – logiška – susituokėme. Nors tuo metu iš aistros jau tebuvo likęs patogus pripratimas. Pagimdžiau dukrą, netrukus – ir sūnelį. Darbas, namai, nuobodokas sutuoktinių seksas du kartus per savaitę. Mandagūs pasveikinimai šeimyninių švenčių proga, taurė šampano vedybų sukakčiai paminėti.
Pamažu nutolom vienas nuo kito, ir galop santuoka baigėsi skyrybomis. Neapsiėjo viskas be kitos moters įsikišimo. Bet nei jos, nei buvusio vyro nekaltinu. Gal ir dabar teberūgčiau nemėgstamame darbe ir gyvenčiau šalia seniai nebemylimo žmogaus.
Bet tuo metu siūlymas skirtis trenkė lyg žaibas iš giedro dangaus. Man teko skubiai keisti darbą, paskui mamos padedama pradėjau nuosavą verslą – juk reikėjo pastatyti ant kojų du vaikus! Vyras sąžiningai mokėjo alimentus, bet tai tebuvo trupiniai, kuriais šeimos tikrai neišmaitinsi.
Jis buvo jaunesnis už mano dukrą
Man sekėsi, sugebėjau užsidirbti pinigų, bet ko stigo, tai laiko sau ir savo gyvenimui. Mėnesių mėnesiais nebuvo nieko, tik juodas darbas, o kai pagaliau leidau sau šiek tiek atsipalaiduoti, supratau – vaikai užaugo ir patys tuoj sukurs šeimas, namai apstatyti... Lyg ir viskas gerai, bet kažko trūksta. Vėl panorau santykių, artimo žmogaus šalia.
Dukra pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė užsiregistruoti vienoje pažinčių svetainėje. Taip ir padariau.
Iš pradžių tai buvo būdas prastumti vienišiems vakarams. Jei jau visai atvirai, dažniausiai bendraudavau su vedusiais vyrais ir aiškindavau jiems, kad ne to aš ieškau.
O tada atsirado jis... Jo žinutės buvo kitokios, komplimentai pataikydavo tiesiai į dešimtuką. Jis rašė tokius žodžius, nuo kurių širdis pradėdavo virpėti. Protingas, apsiskaitęs, laisvas. Ir kone 20 metų jaunesnis. Net jaunesnis už mano dukrą.
Nė nepastebėjau, kaip pradėjau laukti jo žinučių. Nepastebėjau flirtuojanti ir svajojanti apie tokius dalykus, kurie visuomet atrodė mažų mažiausiai nepadorūs. Paskui, kai jis pasiūlė susitikti, nusprendžiau – velniop, aš tai užsidirbau. Ir sutikau.
Dingo ir padorumas, ir sveikas protas
Na, sakykim taip: jis nebuvo gražuolis, bet puikiai mokėjo susukti moteriai galvą. Spėju, buvau ne pirma jo vyresnių moterų sąraše. Ir vis tiek sutirpau. Sveikas protas šnabždėjo, kad „užsiroviau“ ant tikro, gan patyrusio Alfonso, kad reikia nešti kudašių. Bet per ilgai gyvenau teisingai ir nuobodžiai. Vis tiek leidau sau įsimylėti.
Prasidėjo siautulingas, visiškai kitoks gyvenimas. Lovoje jis buvo nuostabus, nė karto nebuvau patyrusi tokių fejerverkų ir tokio alkio. Visa pasimiršo – ir padorumas, ir sveikas protas. Nusispjoviau į visuomenės nuomonę, mėgavausi kiekviena nauja diena.
Žinoma, man teko už tai pakloti nemenką sumelę. Vaikinukas nepasikuklino parodyti, kad ir finansiniuose reikaluose jo apetitas yra didžiulis. Aprengiau jį nuo galvos iki kojų, pirkau brangius žaisliukus. Nusivežiau atostogų į vieną pamėgtą užsienio kurortą ir viską apmokėjau iš savo kišenės. Ten niekas nevarstė mūsų priekaištingais žvilgsniais, ten galėjom nesislapstyti. Tiesą sakant, tai buvo laimingiausios pora savaičių namo gyvenime.
O tie metai – geriausia, ką man yra tekę patirti.
„Oi, kokia Birutėlė švytinti“, – pavydžiai nutęsdavo pažįstamos, jau seniai pamiršusios, ką gali jaunas tvirtas kūnas ir siaučiantys feromonai. O aš tik šypsojausi ir švytėjau toliau.
Gavau, ko norėjau
Praregėjimas atėjo pamažu. Maždaug po metų, kai gražių kalbų ir sekso pradėjo nebeužtekti. Kai atsirado stabilumo ir užtikrintumo poreikis, o tai, kas buvo nauja, tapo įprasta. Pastebėjau ir jo egoizmą, ir dar labiau išaugusius finansinius poreikius. Dabar jis jau ne prašydavo vieno ar kito dalyko, o pradėjo kelti reikalavimus ir net isterijas.
Mūsų santykiai tęsėsi dar kelis mėnesius, bet paskui nusprendžiau padėti tašką.
Vieną dieną mandagiai, bet tvirtai pasakiau: „Gana, viskas baigta. Mūsų sandėris nutraukiamas, aš gavau tai, ko norėjau, ko niekada nepamiršiu. Tu taip pat nelikai nuskriaustas.“
Jis tik vyptelėjo. Neva, dar pažiūrėsim. Atakavo mane žinutėmis, skambindavo naktimis, siųsdavo gėles, ateidavo į namus. Paskui apsiramino, matyt, surado kitą pajamų šaltinį.
Žinot, o jam dingus aš verkiau. Per pirmąsias skyrybas neišvarvinusi nė ašarėlės, dabar blioviau visu balsu, kone staugiau. Porą savaičių jaučiau klaikią tuštumą, vos ne fizinį skausmą. Kaltinau, keikiau save – juk būdama kartu žinojau, kas mus sieja ir kuo viskas baigsis. Bet nebuvo lengviau.
Brandi meilė ne tik išlaisvina, ji, ko gero, suteikia ir daug daugiau skausmo.
Pasinėriau į darbą ir pamažu viskas susigulėjo. Dabar šalia manęs yra kitas vyras, mano bendraamžis. Negyvenam kartu, nė vienam to nereikia, bet susitinkame kelis kartus per savaitę. Dabar man ramu, nesijaučiu vieniša ir tai svarbiausia.
Dabar tą laiką ir tą beprotybę prisimenu su nostalgija ir tam tikru švelnumu. Žinau, man teko pirkti meilę. Bet, po galais, tai buvo puiku. Kitaip mirčiau nesužinojusi, kaip beviltiškai įmanoma įsimylėti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
