Su vaikinais man teko patirti daug nesėkmių. Esmė ta, kad aš labai greitai jais patikėdavau, greit galėdavau įsimylėti ir jie tapdavo man brangūs, o dėl brangių žmonių aš galiu padaryti labai daug. Buvo keletas vaikinų, kurie iš manęs tikėjosi tik nuotykių ir lovos reikalų. Iš pradžių buvo linksma jaustis geidžiamai, bet vėliau pasidarė nebelinksma – jaučiausi žeminama ir skaudinama.
Neslėpsiu, esu apvalių kūno formų. Dėl šių privalumų dažnai susilaukiu komplimentų. Vyrams tiesiai šviesiai sakydavau, kad esu rimta mergina ir ieškau rimtų santykių. Bet į akiratį papuldavau tų, kurie vis tiek gudriais būdais bandydavo įsiversti mane į lovą.
Vieną pavyko pamokyti ir jam atkeršyti. Keršto skonis saldus, bet viskas man grįžo bumerangu.
Buvo itin atkaklus
Su šiuo žmogumi susipažinau per Helovino vakarėlį viename mano ir draugų pamėgtame pube. Šokau su pažįstamu vaikinu, kai pažvelgusi į dešinę pamačiau ant foteliuko sėdintį ir mane stebintį gražų vaikiną. Pamaniau, kad jis nužiūrinėja kitą merginą, bet parodžiusi jam ženklą gavau atsakymą. Mirktelėjau ir juokais pakviečiau jį prieiti. Jis priėjo.
Trumpai pašokom, tada jis paklausė, ar vaikinas, su kuriuo šokau, yra mano draugas. Kai atsakiau, kad ne, esu laisva, jis apsidžiaugė. Paklausiau, ar jis turi antrą pusę, atsakė: „Skiriamės.“ Pasakiau aiškiai, kad su užimtais neprasidedu.
Tame pube yra balkonas, kuriame galima daug geriau susišnekėti, nes mažiau girdisi tranki muzika. Draugė pakvietė eiti į balkoną, kviečiau jį eiti kartu. Sutiko. Jis buvo nemažai išgėręs ir jau norėjo mane pabučiuoti, buvo apsikabinęs.
Savo telefone surinko savo numerį ir pasakė, kad jį įsivesčiau. Kadangi jis man atrodė kaip dar vienas ištroškęs nuotykių, atstūmiau, pasakydama: „Man nereikia to tavo numerio.“
Jis įnirtingai vis tiek siūlė įsivesti numerį. Galiausiai pasakiau: „Ai, atsibodai jau.“
Pažįstamas vaikinas, su kuriuo šokau iš pradžių, pasakė, kad jau keliaus namo. Pasisiūliau jį palydėti. Taip ir pati grįžau namo. O draugė mums išeinant pasiliko pube. Kitą dieną papasakojo, kad tas manęs siekęs vaikinas išprašė jos numerio ir dabar intensyviai prašo, kad draugė duotų manąjį. Uždraudžiau jai tą padaryti.
Praėjus keletui dienų, draugė vėl pasakė, kad jis vis dar prašo mano numerio! Atsakiau, kad jeigu jau taip neduoda ramybės, tegu pasako jam mano „Facebook“ paskyrą. Pasakiau, kad tiek užteks – jei norės, susiras.
„Facebook“ viską parodė
Po kelių dienų gavau iš jo kvietimą draugauti. Pamačiau vaikino statusą – buvo pažymėta, kad draugauja su mergina. Pamačiau ir jos profilį, ir daug jų bendrų nuotraukų.
Na, ir prasidėjo. Vaikinas daug man rašė, vėl prašė numerio. Sakiau, kad net negalvotų apie jokius susitikimus, nes tikrai neprasidedu su užimtais. Jis teigė, kad nuotraukos nieko nereiškia ir jų su drauge santykiai labai nesiklijuoja, jis jai nieko nebejaučia.
Savaitgalį su drauge vėl apsilankėme tame pačiame pube. Jis žinojo, kad ten būsim, nes pati pasakiau, kai klausinėjo, ką veiksiu savaitgalį. Atėjo su draugu ir mane ten radęs jau nepaleido. Vaišino gėrimais ir atsisveikinant net sumokėjo už taksi. Įrodinėjo, kad tikrai skiriasi su mergina ir kad labai jam patinku.
Kitą dieną atvažiavo pas mane su rožių puokšte. Po to susitikome dar kartą, bet kai pamačiau, kad jo mergina įsikėlė naują profilio nuotrauką su juo, pasakiau, kad daugiau manęs nebeapgaudinėtų ir tikrai nieko nebus.
Jis dar šnekėjo, kad nežino, kodėl ji turi tas nuotraukas ir nepakeičia „Facebook“ statuso, nes jie tikrai išsiskyrė. Pasakiau, kad nebeturiu su juo apie ką kalbėti. Kad kai bus laisvas, tada ir šnekėsim.
Bet jis vis apsireikšdavo. Per mėnesį parašydavo po porą kartų. Pasveikino mane per Naujuosius, nors juos šventė su ja ir jos šeima. Vis atsiprašinėdavo už melagystę ir kartodavo, kad jos nemyli ir nenori su ja būti.
Aš pasakydavau jam moralą. Liepiau mane pamiršti, o jis atsakė: „Na jau ne, aš tavęs niekada nepamiršiu. Tu vis tiek būsi mano.“
Po to keletą savaičių jis visai neberašė ir neskambino, o aš pamačiau, kad jo mergina ištrynė visas bendras nuotraukas.
Mama jį vadino angelu
Nemeluosiu – jis man taip įstrigo, kad kartą naktį parašiau jam žinutę. Paklausiau, kaip gyvena, kaip sekasi. Na, ir tada jau prasidėjo. Pasakė, kad tikrai su ja išsiskyrė ir visą laiką negalėjo manęs pamiršti, kad norėdavo parašyti, bet nedrįsdavo.
Pradėjo man rašyti kasdien. Kovo 8 dieną atvažiavo su tulpėmis ir saldainiais. Daug gražių žodžių pasakė. Sutikau jam duoti antrą šansą, nors po pirmojo jo melo ir buvau sau davusi žodį, kad daugiau reikalų su juo neturėsiu...
Pradėjom draugauti. Atvažiuodavo beveik kiekvieną dieną. Net mėnesiui nepraėjus, jau nuvežė mane susipažinti su savo šeima, susipažino ir su mano. Visiems jis patiko. Mama sakė, kad jis kaip angelas iš dangaus.
Vietoje skyrybų – blokas
Po kurio laiko susitikimai pradėjo retėti, vis mažiau parašydavo, vis užsiėmęs, vis dirba, vis pavargęs. Klausiau, ar viskas gerai, sakė, kad taip. Bet jaučiau, kad kažkas tikrai yra.
Išsikviečiau taksi ir tiesiog nuvažiavau pas jį. Jis tuo metu darbavosi namie ir mane pamatęs susinervino, supyko. Paklausiau, ar dar nori būti su manimi, o jis nusuko akis į šalį ir pasakė: „Nežinau...“
Buvau šokiruota, nes viskas buvo gerai, o staiga jis pasakė, kad jam viskas kažkaip per greitai klostosi. Po kelių minučių pokalbio pareiškė, kad turi eiti toliau dirbti.
Grįždama namo, per ašaras nemačiau kelio. Vėliau jis už tai atsiprašė žinute. Bet rašė vis mažiau ir susitikti nebekvietė.
Staiga, vieną dieną, jau nieko neparašė. Po dviejų dienų paklausiau, ar jam viskas gerai, gal kas nors atsitiko. Jis atsakė: „Viskas gerai man.“ Ir mane užblokavo.
Parašiau gražią atsisveikinimo žinutę su linkėjimais ir padėkojau už gražias akimirkas. Pridūriau ir tai, kad jeigu viskas baigta ir negali to pasakyti į akis, tai bent žinutę galėjo parašyti.
Į nieką jau nebeatsakė. Nesusilaikiau ir naktį išgėrusi parašiau jam: „Būk žmogus, parašyk, kodėl. Tas ignoravimas varo iš proto ir važiuoja stogas.“
O ryte jis atrašė: „Netinki man ir viskas, kam čia gilintis. Atstok, gerai?“
Vos atsikėliau iš lovos ir verkiau kruvinomis ašaromis. Taip pasielgė tas, kuris man rašinėjo, kad be manęs negali ir gyvenimo be manęs neįsivaizduoja, kad aš jam tobula ir pati geriausia.
Negalima linkėti blogo, bet vis tiek norisi, kad gyvenimas jį pamokytų. Buvau jam kaip žaisliukas, su kuriuo pažaidė ir numetė. Ir kaip aš toliau gyvensiu, jam visiškai vienodai. Nežinau, kaip dar galėsiu pasitikėti kokiu vaikinu.
Viename forume viena mergina teigė, kad tie vaikinai, kurie labai saldūs, dažniausiai būna linkę į išdavystę. Laimės ir sveikatos jam, bet labai tikiuosi, kad sąžinės jis nors kiek turi ir kada nors supras, kad kitas žmogus – ne žaislas.
Labai klydau juo pasitikėdama. Pats yra man pasakęs, kad jam nerūpi, kaip jaučiasi buvusi mergina. Tada vaikinui sakiau, kad bet kokiu atveju turėtų jausti jai pagarbą, juk ilgai buvo kartu. Bet mano moralai jam nerūpėjo.
Brangusis, tikiuosi, kada nors gyvenimas atsiųs tau pamoką ir daug ką suprasi. Laimingai.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
