Žvelgiant mano akimis, ji yra ir visados bus Moteris iš didžiosios „M“. Ta, į kurią norėčiau lygiuotis, ta, kurios patarimų visados klausau, ir ta, kurią nuoširdžiai myliu.
O taip, mano gyvenime buvo ir vadinamoji biologinė motina, kurios įsčiose aš užsimezgiau, bet jai nejaučiu nei prieraišumo, nei dėkingumo. Visi vaikystės prisiminimai apie tą moterį migloti ir kupini baimės bei skausmo.
Prisimenu, kaip tėvui išvažiavus į reisą (jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju), mūsų namai prisipildydavo nepažįstamų apsileidusių žmonių ir prasidėdavo nesibaigiantys baliai, trunkantys iki tėvo sugrįžimo.
Tiesa, kartais ji gerdavo ir toliau, tik ne namuose. Išeidavo kelioms paroms. Vieną sykį jos nebuvo ilgiau nei savaitę, o mes su broliu gyvenome vieni, mumis rūpinosi gailestingi kaimynai. Kuris duonos pakišdavo, kuri atnešdavo nuo savo vaikų atlikusių blynų...
Mums kliūdavo dažniausiai
Norėdamas ją kontroliuoti tėvas pakeitė darbą, bet tai nepadėjo. Tada namie siautė nuolatinės rietenos, skraidė indai ir dužo langai. Išgėrusi ji būdavo agresyvi, negavusi išgerti – dar agresyvesnė.
Mums kliūdavo dažniausiai. Ypač dažnai, kai tėvas nematydavo. O jis dirbo nuo ryto iki vakaro. Dabar jau už minimumą – kokie provincijoje darbai...
Ji tuo naudojosi ir gėrė toliau. Tiesa, dabar slapčiomis. Tyliai anksti ryte išmaukdavo neaišku kur susiveiktą buteliuką, o tada imdavosi auklėti mus. Prasidėdavo ūdijimu ir keiksmais, o baigdavo antausiais ir smūgiais.
Ji kaltino mus dėl savo sumauto gyvenimo ir dažnai tekdavo iš jos lūpų išgirsti: „Geriau būčiau jūsų, kur**, negimdžiusi, bet pinigų abortui pagailėjau...“
Mes augome tylūs, baikštūs, užguiti ir mokykloje, ir namuose. Nebūkit naivūs, alkoholikų vaikų niekas nemėgsta ir niekas nesigaili. Laimingesnių žmonių akyse mes buvome tokios pat atmatos, kaip ir mūsų netikusi gimdytoja, baigianti pragerti paskutinius sveiko proto likučius.
Iki šiol pykina, prisiminus jos išpurtusį veidą ir riebaluotų plaukų dvoką. Iki šiol prisimenu tą neapsakomą gėdą, kai tėvui išvažiavus ji sugalvojo ateiti į mokyklą ir pasikalbėti su auklėtoja. Beje, nei prašyta, nei kviesta... Tiesiog jai tada kažkas pasirodė.
Pamotės prisiekiau nemylėti
Ar reikia stebėtis, kad tėvo gyvenime atsirado kita moteris? Tada skyrybos, namo dalybos (ji sugebėjo prisiteisti pusę) ir kuklios antrosios vestuvės. Tada – kraustymasis į naują būstą, ir į mūsų namus įžengė pamotė.
Pamenu, tada man buvo 13 metų ir aš į ją žiūrėjau su neslepiamu priešiškumu. Nežinau, gal tuo metu taip žiūrėjau į visus žmones, išskyrus tėvą. Kaip alkanas, ilgai muštas šuniūkštis, šiepiantis prieš visus dantis. Jau buvau pažinusi laisvo gyvenimo skonį, nelabai norėjau jo atsisakyti. Galima sakyti, nuo prarajos mane skyrė vienas vienintelis žingsnis.
Nauja tėvo žmona man pasirodė tokia sena ir nelabai graži... Prisiekiau jos nemylėti. O ji buvo švelniai griežta ir tiesiog stebuklingai pakeitė mano supratimą apie gyvenimą. Tos moters kantrybė ir meilė mano tėvui tikrai buvo begalinė, jei ji sugebėjo mus prisijaukinti. Pamažu, švelniai ir atsargiai, čia pagirdama, čia pabardama.
Gyvenimą gadino tik viena
Pamažu pripratome prie neįprastos tylos ir ramybės namuose. Ji niekada nekeldavo balso. Net bardavosi pusbalsiu.
Pripratome būti apskalbti, prižiūrėti. Pripratome kasdien lankyti mokyklą, o grįžę rasti šviežiai paruoštus pietus ir ją, besišypsančią mums iš prieangio. Pripratome miegoti švariuose pataluose ir, o tai svarbiausia, miegoti be baimės. Iš pradžių dar kildavo konfliktų, bet jie kažkaip pamažu švelnėjo, o galop visai pasibaigė.
Brolis pasidavė pirmasis, greit pradėjo vadinti ją mama. Aš laukiau dar beveik 2 metus, kol pagaliau drebančiu balsu ištariau tą žodį. Iki šiol gailiuosi tik vieno – kad laukiau taip ilgai.
Gyvenimą gadino tik mūsų gimdytoja. Ji amžinai trindavosi aplink mūsų šeimą, gaudydavo mus pakeliui į mokyklą, graibydavo už drabužių, bliaudavo šlykščiomis girto žmogaus ašaromis – kuomet ne pats žmogus, o „degtinė verkia“. Balsu baubdavo, kad mus iš jos atėmė, o mes sprukdavom šalin, kad tik nereikėtų jos nei girdėti, nei matyti.
Galų gale, įžengusi į penktą dešimtmetį, ji mirė. Vienoje landynėje, apsupta tokių pat kaip ji. Išgėrė kažko „ne to“. Jos sugėrovus tada „atpompavo“, o jos nebe. Tuo metu jau mokiausi vienuoliktoje klasėje ir nenorėjau eiti net į laidotuves. Bet Mama pasakė: „Eik. Paskui gailėsiesi.“
Ir aš tikrai supratau. Vėliau būčiau gailėjusis. Man reikėjo atsisveikinti su ta, kuri man suteikė gyvybę.
Ačiū, Mama
Savaitgalį mes, visa laiminga šeima, važiuosime aplankyti močiutės ir senelio. Mano vaikams ji – pati geriausia ir mylimiausia močiutė pasaulyje. Jie ją tiesiog dievina.
Aš jai dėkinga, kad neleido man pasukti kreivais keliukais ir sugebėjo parodyti, kas yra normalus gyvenimas. Kaip jautiesi, kai esi mylimas ir saugus.
Todėl linkėdama Mamai smagių šventų Velykų dar kartą dėkoju jai už sugrąžintą gyvenimą. Už laimingus namus, kuriuose užaugau. Ačiū už viską.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
