Su būsimu vyru draugavome 4 metus, iš kurių 3 gyvenome kartu. Tačiau pasiūlymo tuoktis iš jo taip ir nesulaukiau. Pati užsimindavau, kad jau norėčiau kurti šeimą, bet jis vis atsakydavo, kad tam nėra pasiruošęs. Kadangi mylėjau, buvau nusprendusi, kad jis – man tinkamas, tai padariau kitaip – tiesiog pastojau.
Pradėjus rūpintis nauja augančia gyvybe, mano būsimo vyro nuomonė apie santuoką pasikeitė. Nusprendėme tuoktis. Tačiau tik tada, kai vaikas jau bus gimęs ir paūgėjęs. Nenorėjau vestuvių su pilvu, remiančiu smakrą. O ir koks linksmumas, kai visi tavo šventę švenčia, o tu eini miegot, kad nepervargtum.
Sutarėm, kad kol kas tiesiog tyliai, tik dalyvaujant liudininkams susirašysim ir tiek. Kreipėmės į metrikacijos biurą ir mums paskyrė vienos eilinės savaitės dienos rytmetį. Toks laikas mūsų konspiraciniam planui labai tiko.
Kaip tarėm, taip padarėm. Pasiėmiau darbe laisvą dieną, bendradarbių paprašiau neiti manęs sveikinti. Taip pat pasakiau savo artimiesiems, bet irgi paprašiau nevykti – šventė bus vėliau. Apsirengėme šiek tiek gražiau nei kasdien, bet tikrai ne vestuvine suknele ir fraku.
Ir koks man buvo šokas, kai prie metrikacijos biuro susirinko visas būrys sveikintojų! Vyro bendradarbiai, jo tėvai, draugai...
Klausiu jo: „Kodėl??? Juk mes tarėmės ne taip...“
O jis: „Aš jiems sakiau neiti, bet jie vis tiek ėjo.“
Kokie užsispyrę tie draugai ir artimieji!
Sudėję parašus ir oficialiai tapę vyru ir žmona nuėjome su keliais draugais į kavinę. Širdyje jaučiau tokią didelę nuoskaudą, kad atsilikau nuo visų ir pravirkau. Vyras bandė mane guosti, bet man buvo sunku susitvardyti – ašaros bėgo upeliais ir negalėjau sustoti.
Pykau, kad tai, kas turėjo tapti mūsų intymiu ir slaptu susitarimu, tapo švente (kad ir simboline) tik jo draugams ir artimiesiems, o maniškiai liko atstumti.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Toliau buvo dar blogiau – dirbau vairuotoja, nes kompanija šventė, reikėjo pavežioti tai šen, tai ten. Juk nėščia – tai blaivi. Kentėjau kurį laiką – buvo labai nepatogu, maudė. Esu gana santūrus žmogus, todėl nesiryžau visų pasiųsti velniop, nors labai norėjosi.
Tik kai vienam dalyviui kilo mintis važiuoti į kiną, tada jau griežtai ištariau: „Ne, man gana, pavargau, noriu namo.“ Visus išlaipinusi ir pasilikusi tik savo brangųjį pagaliau atsikvėpiau. Grįžom namo ir likusį vakarą praleidom gulėdami lovoje ir dėbsodami į televizorių.
Brrr, iki šiol mane krato šiurpas, kai prisimenu šitą nesąmonę. Tada man neatrodė taip žiauriai, kaip dabar, kai jau galiu pažvelgti iš šiokios tokios perspektyvos. Tokia pirmoji santuokos diena – neduok Dieve.
Taigi tiems, kurie planuoja susituokti slapčia, rekomenduočiau pirmiausia griežtai susitarti, kam galite apie tai pranešti, o kam geriau nesakyti, nes kai kuriais žmonėmis pasitikėti tiesiog negali. O tada jau šaukštai po pietų – šventė ne tavo, o jų.
Džiaugiuosi, kad bent jau kol kas mūsų šeimyninis gyvenimas klostosi geriau, negu tos nelemtos tuoktuvės. Jei atvirai, po tos dienos smarkiai suabejojau, ar benoriu daryti dar vieną „susituokimo“ šventę ir kviesti tuos begėdžius, kurie ignoravo prašymą gerbti mūsų sprendimą.