Šias metais man pasisekė, nes Velykas sutikau namuose. Oras buvo puikus, tai po kiaušinių daužymo ir valgymo maratono žmona pasiūlė pažiūrėti, kaip atrodo Baltijos jūra. Kadangi kaip tikras klaipėdietis prie jos nueinu tik porą trejetą kartų per penkmetį, tai ir šį kartą nenoriai pakilau nuo stalo ir nuvykau į pajūrį paieškoti vėluojančio pavasario.
Žmonės šimtus kilometrų važiuoja, kad pamatytų į krantą besiritančias bangas ir paklausytų jų ošimo, o aš, atvirai pasakysiu, to nemėgstu. Man nepatinka gulėti ant smėlio kaip plekšnei keptuvėje ar maudytis jūroje, kurioje negalima normaliai paplaukioti.
Tiesa, kai buvau jaunas, gražus, liemeningas ir raumeningas, kovo pabaigoje visada maudydavausi Baltijos jūroje. Vanduo skaudžiai geldavo pėdas, bet jausdavau malonumą pliuškentis jūroje, kai krante, apsimuturiavę striukėmis stovėdavo vis dar žiemos nagų sukaustyti žmonės ir stebėdavo pamėlynavusį „ruonį“.
Šį kartą taip pat kilo mintis niurktelėti, bet žmona paglostė mano žilą galvą, priminė metus ir namuose laukiančius darbus. Taip, ji teisi, menkas malonumas likusias atostogas praleisti lovoje. Tačiau metai metais, o pavasario norisi, tad nuskubėjau prie vandens.
Kaip jaunystėje norėjau sviesti rūbus ir šokti į bangas, bet krante stovėjo būrelis jaunų merginų ir atidžiai mane stebėjo. Neišdrįsau, nors maudytis norėjau. Tas mintis išdėsčiau savo brangiajai, o ji priminė pasakėčią apie lapę ir vynuoges bei ironiškai pridūrė: „Ieškoti pavasario pajūryje – miesčionių, ponų ir romantikų pramanai. Grįšime namo, aš tau parodysiu, kur prasideda pavasaris.“
Grįžę pamerkėme berželių šakeles. Supratau, kad viskas, taip pat ir pavasaris, prasideda nuo savo namų, kiemo, daržo ir, aišku, šiltnamio. Nieko nelaukęs kibau žadinti pavasario. Atlikęs keletą darbų, visu kūnu sutraukęs bundančios žemės alsavimą, pasislėpiau šiltnamyje. Ramiai sėdėjau, kol mano romantiško veido nepamatė žentas.
Jis linksmai tarė: „Šie darbai – vaikų žaidimai. Važiuosime į mano tėviškę, aš parodysiu, iš kur ir kaip ateina pavasaris.“
Gerbiu žentą, tad nuolankiai paklusau jo valiai ir išvykau su visa šeimyna į kaimą. Atvykęs, žiūrėdamas į neprabudusią gamtą, prisiminiau animacinį filmuką „Kaip mes kvietėme pavasarį“. Kažko panašaus tikėjausi ir lietuviškame miške, deja. Žentas – kitos kartos, to filmuko nematė ir greitai iš romantikos grąžino į realybę.
Pirmiausia leido žvilgtelėti į traktoriaus „vidurius“, nes lauką suarti ir kviečius pasėti – tai ne lysvę šiltnamyje sukasti. Nieko ypatingo traktoriuje nepamačiau, bet gavau galimybę pasijusti malūnininko Baltaragio klapčiuku ir lietuviškiems paršeliams miltų primalti. Tik pusdienį padirbėjau nedideliame ūkelyje, bet žemai lenkiu galvą prieš žmones, iš paskutiniųjų bandančius išsilaikyti ir mus pamaitinti.
Daugelis kaimiečių keikia dabartinę žemės ūkio sistemą ir su nostalgija prisimena laikus, kai buvo didžiulės fermos, laukai, visi dirbo, o lietuviška produkcija turėjo didžiulę paklausą. Diskutuodamas neiškenčiau neleptelėjęs, kad tais laikais kaimas buvo prasigėręs. Tai sukėlė vyresnės kartos kaimiečių piktą juoką.
„Taip, kaip dabar, tada nebuvo prasigėręs, nes buvo kontrolė. Tinginius ir prasigėrusius išveždavo, gydydavo, auklėdavo“, – atkirto man. Taip, sunku prieštarauti, nes tais laikais turėjau ir dabar turiu giminaičių kaime. Todėl labai lengva palyginti objektyviai.
Su žentu išsiruošiau į mišką. Tikėjausi surasti vėluojantį pavasarį ir jį pažadinti, deja, ir čia greitai dingo romantika. Truputį pasidžiaugęs nedrąsiai atgimstančia gamta, kibau į darbą. Nieko nepadarysi, savame miške reikia pačiam susitvarkyti, o tas darbelis, gerbiamieji miesčionys, tai ne glėbelį malkų židiniui parsinešti, sumuštinį pasidaryti ir prie televizoriaus ar kompiuterio paknapsoti.
Tiems, kurie kuria įstatymus, reikėtų ne tik prieš rinkimus užsukti į kaimą, bet ir kasmet keletą savaičių padirbėti žemės ūkio sektoriuje. Gal tada žmonės patikėtų, kad valdžia, sakydama: „Mums rūpi kiekvienas žmogus“, turi galvoje ir nuo aušros iki aušros dirbančius kaimo žmones.
Bet atsigulęs ant medžio neilgai gudrias mintis dėsčiau. Žentas įdavė į rankas darbo įrankį ir paragino kibti į darbą, nes jau laikas į laukus važiuoti, o laukuose dar pelkės tyvuliuoja.
Kuo galėjau, tuo prisidėjau prie kaimiškų darbų ir įsitikinau, kad pavasariui pažadinti neužtenka gražiai pakalbėti, pabraidyti jūroje, nubaltinti medelį ar sukasti lysvę šiltnamyje. Kad ateitų tikras pavasaris, reikia... Na, patys matote, ką reikia padaryti. Ir tai tik maža dalelė darbų, kuriuos dirba paprasti žmonės, kad pažadintų pavasarį.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
