Dabar ir pati suprantu, jog geriau būtų apsisukti ir išeiti po to, kai per visą mėnesį turėjusi 5 laisvadienius, o kiekvieną dieną dirbusi po 12-16 valandų, algos gavau 1020 litų. Stovėdama prie bankomato norėjau tik verkti.
Bijojau, kad kito darbo nerasiu, o studentai irgi nori valgyti, turi kitokių įsipareigojimų, todėl ir likau šioje vietoje dar mėnesiui. Galų gale stipriai peršalau – taip stipriai, kad teko ilsėtis keletą savaičių. Grįžusi į darbą, išgirdau naujieną.
„Radome kitą darbuotoją. Tavęs daugiau mums nereikia“, – šyptelėjo direktorė, vis vadinusi mane komandos vinimi, nes tokių atsidavusių darbuotojų kaip aš ji dar nėra mačiusi. Dabar ši vinis tapo bedarbe.
Tada įsidarbinau padavėja. Darbas buvo kur kas geresnis. Lietuvoje yra daug malonių, išauklėtų žmonių, kurie, atėję į restoraną, dėkodami už skanius pietus ar vakarienę ir malonų aptarnavimą žodžiu, padėkoja ir pinigais. Nepaisant to, padavėjos darbas buvo itin sunkus dėl didelio valandų krūvio.
Darbuotojų, pasiruošusių gauti mažiau nei minimumą, o dirbti už du asmenis, buvo mažai. Ateidavo žmogus, tikėdamasis užsidirbti pragyvenimui, o čia reikia sumokėti už dingusias cigaretes, nusipirkti pasibaigusio galiojimo kepsnį (vaisvandenių, pyragą), o mėnesio gale gauti apgailėtinus 150 eurų.
Ir dar privalėjai būti draugiškas, šypsotis ir švytėti laimės spinduliais.
Nesvarbu, kad klientas, ateinantis pas jus pietauti jau 110 kartą, reikalauja, kad dar kartą papasakotum jam, kiek gramų sūrio dedate į salotas, o tavęs tuo tarpu laukia dar 10 staliukų. Tu privalai valdyti situaciją – kiekvienam viską išaiškinti mandagiai. O jeigu reikia, tai ir tuzinui stovinčių vyrų sustumti du staliukus į vieną, nes jie yra klientai. Ir nesvarbu, kad padavėja šeštą mėnesį nėščia.
Padavėjos kaip ir virėjos darbų sąraše yra ne tik darbo vietos higienos palaikymas, visapusiškas kokybiško produkto gaminimas ir pateikimas. Dirbdama virėja plaudavau grindis virtuvėje, o būdama padavėja indus plaudavau kiekvieną mielą vakarą. Turėti atsakingą už švarius indus asmenį – reiškia mokėti jam atlyginimą, o kam tai daryti, jeigu yra kitų darbuotojų, galinčių atlikti šį darbą.
Mažai kas ištverdavo tokį krūvį – dirbti su 12 stalų ir dar plauti indus visai virtuvei bei sau. Čia žmogus dažniausiai ir palūždavo: padirbęs savaitę ar dvi išeidavo, o jo darbas atitekdavo likusiems.
Niekada neieškojau lengvų pinigų. Buvo sunku, bet tuos pinigus užsidirbau savo jėgomis. Tai man suteikia pasitikėjimo savimi, pagarbos sau jausmą.
Žinoma, daugiau į tokį darbą aš negrįžčiau, nesvarbu, kad ne vieną kartą pelniau geriausio darbuotojo titulą. Pagaliau, baigusi studijas, galėsiu veikti tai, ką noriu. O į maisto ruošimo ir klientų aptarnavimo skyrių negrįšiu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
