Antrą Velykų dieną su 9 metų dukryte išvažiavome iš Klaipėdos į Palangą. Buvo maždaug 18 valanda vakaro. Žinau, išvažiavome vėlai, bet aš vyliausi, jog spėsime grįžti. Žinojau, kad paskutinis mikroautobusas į Klaipėdą išvažiuoja 21 valandą vakaro. Į stotį atvykome laiku, bet autobusiukas jau buvo išvažiavęs.
Nebūčiau taip vėlai važiavusi, bet pirmąją Velykų dieną dirbau ir nebuvau su šeima, todėl antrąją Velykų dieną norėjau dukrytei parodyti margučius ir puošmenas Palangoje, pradžiuginti ją.
Kadangi pavėlavome, išėjome į gatvę – laukti pakeleivingų mašinų. Stovim, temsta, dukrytė jau nerimauja. Žinojau, kad sūnus mus parvežtų bet kuriuo atveju, tačiau būtų reikėję ilgai laukti, kol baigs darbą.
Kuo toliau, tuo tuštesnė atrodė Palanga. Žmonės tarsi išmirę. Tamsu, baisu. Dukrytė manęs pradėjo klausinėti: „Mamyte, kodėl niekas nestoja? Nejaugi jiems negaila, kad tu stovi su mažu vaiku? Nejau mums niekas nepadės?“
„Viskas bus gerai, nesijaudink, atsiras gerų žmonių, kurie tikrai mums padės“, – raminau ją. Tačiau niekas nestojo.
Praėjo gal 20 minučių, bet dukrai jos turbūt atrodė kaip amžinybė. Pradėjo prašyti manęs, jog paskambinčiau jos broliui. O aš žinojau sūnaus padėtį – blogai su pinigais, degalams gali ir neturėti. Nenorėjau jo varginti.
Važiavimo autostopu grėsmių nebijojau. Gal todėl, kad kartą jau buvau taip keliavusi, ir patirtis buvo gera, mane paveždavo labai geri žmonės. O šįkart kiek laukėme – nieko.
Stovėjau ir raminau dukrą, kad viskas bus gerai, kai pro mus praėjo nepažįstami vyras ir moteris. Pora paėjo ne daugiau 50 metrų ir sustojo. Moteris priėjo prie mūsų ir paklausė, ar teisingai išgirdo – ar tikrai neturime, kaip grįžti namo. Atsakiau, kad tiesiog pavėlavome į autobusą, grįžtantį į Klaipėdą.
Tada ji man į ranką įdėjo pinigų ir pasakė: „Nebestabdykit automobilių. Grįžkite taksi.“
Pasižiūrėjau žemyn, o mano delne – 50 eurų. Ir dar ji paklausė: „Ar užteks? Ar ne per mažai?“
Buvau ištikta tokio šoko, kad nebepratariau nė žodžio. Apsikabinau tą moterį, o su ja buvęs vyras tiesiog žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Tada užsidengiau rankomis veidą ir pradėjau verkti. Jų poelgis mane taip sujaudino, tikrai palietė širdį.
Kuomet atsidengiau veidą, tų žmonių šalia jau nebuvo. Įtariu tik tiek, kad vyras galbūt užsienietis. Nežinau apie juos nieko. Žinau tik tiek, kad tokių žmonių – labai reta.
Dukrytė nuvalė man ašaras ir pasakė: „Nusiramink, mamyte, mes išgelbėtos. O žinai, kodėl tie žmonės mums padėjo? Todėl, kad nuėjau prie medžio ir pasimeldžiau.“
Tada dukrytė visgi paskambino broliui ir jis pasakė taksi nevažiuoti – žadėjo atvykti vos baigęs darbą ir prašė dar truputį pakentėti. Kai sulaukėme jo, pašmaikštavo: „Mama, iš tavęs lauksiu kavos.“
„Kokia kava? – atsakiau. – Imk pinigėlių.“
Kai papasakojau visą istoriją, sūnus taip pat buvo šokiruotas.
Šią stebuklingą mūsų istoriją sužinojo ir Klaipėdos žurnalistai. Bet kai apie šį nutikimą dienraštyje „Klaipėda“ pasirodė straipsnis, komentarai po jo tiesiog sujaukė man gyvenimą.
Buvau išpeikta, jog nesugebėjau iš Palangos išvažiuoti anksčiau. Buvau apjuodinta kaip mama. Tai, kad nespėjome į autobusą, buvo mūsų problema. Bet kaip galima šitaip užsipulti?
Perskaičius man pasidarė bloga.
Užsipuolė ir artimieji. Vyras, draugai... Ir sūnus vėliau pasakė: „Man gėda, kad aš turiu tokią neatsakingą mamą, kuri išvažiuoja net nepagalvodama, kas jos gali laukti. Ką dabar apie tave rašo žmonės?“
Paaiškinau artimiesiems savo poziciją. Aš juk neprašiau tų žmonių pagalbos! Priešingai – pinigus norėčiau grąžinti.
Ir tie baisūs komentarai šioje istorijoje ne svarbiausia. Tie gerieji žmonės dar neatsirado, o aš jaučiuosi jiems skolinga.
Todėl dalinuosi šia istorija dar kartą ir prašau tų žmonių – atsiliepkite!
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
