Tuoj bus metai, kai gyvenu santuokoje. Ir kasdien tas gyvenimas vis labiau virsta kančia. Jaučiuosi ne žmona, ne mylimąja, o vyro nuosavybe. Daiktu, kurį jis norėtų užrakinti seife. Belaisve.
Skirtis? Nedrįsčiau iš karto taip visko išmesti. O ir finansiškai priklausau nuo vyro. Bet kaip gyventi toliau? Klausti draugių patarimo negaliu – jos visos žavisi mano vyru ir galvoja, kad man labai pasisekė. Norėčiau, kad bent komentaruose kas nors man patartų.
Papasakosiu truputį priešistorės, kad būtų aiškiau. Dar neturiu trisdešimties, seniau truputį fotografavausi, tai nesigirdama suprantu, kad esu graži. Dėl išvaizdos mane vyras ir pastebėjo.
Jis – buvęs kariškis, vyresnis. Pamatė mane viename renginyje ir priėjo susipažinti. Jis labai vyriškas ir iš karto pradėjo man asistuoti. Dovanomis, gėlėmis, skambučiais ir romantiškais pasimatymais lepino taip, kaip dar nesu patyrusi. Sakydavo, kad aš – jo gražuolė: turiu gauti, kas geriausia.
Norėjau ir meilės, ir vestuvių. Jo dėmesys mane labai sužavėjo. Be to, vyras tikrai išvaizdus, atsakingas ir protingas – turi savo verslą.
Susituokėme aną vasarą. O po vestuvių viskas ir prasidėjo. Vyras iš karto peržiūrėjo mano „Facebook“ kontaktus ir išklausinėjo apie kiekvieną juose buvusį vaikiną. Nesvarbu, pusbrolį, buvusį klasės draugą ar vaikystės simpatiją – visus. Turėjo žinoti, kas jie. Tuos, kurie jam neatrodė būtini pasilikti, liepė pašalinti.
Prašymas man pasirodė juokingas, bet nenorėjau šeimos kūrimo pradėti nuo barnių ir pretenzijų, todėl sutikau. Kas man tie pusiau pažįstami, maniau.
Bet paskui situacija ėmė blogėti. Jis tapo griežtesnis, piktesnis. Grįžęs namo klausdavo, ką veikiau per dieną. Jeigu kokios valandos ar dviejų neprisimindavau (arba jei negalėdavau įrodyti, kad buvau parduotuvėje, nes nieko joje nepirkau, o tik žvalgiausi), įtardavo neištikimybe.
Ėmė tikrinti mano mobilųjį, susinervindavo dėl menkiausios smulkmenos. Labai greitai pradėjau bijoti su juo išeiti į gatvę. Kai mes einame gatve, aš turiu žiūrėti į žemę. Galbūt parduotuvių vitrinas, kitas moteris. Jokiu būdu ne į vyrus.
Jei į kokį praeivį pasižiūriu keliomis sekundėmis ilgiau, vyras mane apipila klausimais: „Kas jis?“, „Kodėl žiūrėjai?“, „Ar gražus?“, „Ar jį pažįsti?“, „Gal esi su juo miegojusi ir tik apsimeti, kad nepažįsti?“
Dar blogiau, jei prasilenkiame su kokiu mano pažįstamu. Pirmas vyro klausimas būna: „Miegojai su juo?“ Tarsi su puse miesto būčiau miegojusi. O iš tiesų iki jo turėjau tik kelis vaikinus.
Vieną sykį sutiktas fotografas apkabino mane pasisveikindamas. Kai nuėjome, vyro veidas buvo akmeninis. Pusę vakaro su manimi nekalbėjo, kol galiausiai pratrūko, kad viešumoje, kitų akivaizdoje, šitaip aš jo daugiau nežeminsiu.
Laikui bėgant praradau daug bičiulių. Su kai kuriais pati nutraukiau bendravimą, dėl kitų pasistengė vyras. Per jo pavydą netgi praradau man brangų daiktą.
Rudenį gulėjau ligoninėje. Joje sutiktam vaikinui paskolinau knygą. Kad turėtų ką skaityti palatoje. Vaikinui tik 19 metų, neturėjau net minties apie tolesnį bendravimą – tiesiog ligoninėje kelis kartus pasišnekėjome ir jis pasiguodė, kad nuobodžiauja. Viskas. Apsikeitėme numeriais, kad išėjęs iš ligoninės tą knygą man grąžintų.
Prieš porą mėnesių jis man parašė – atsiprašė, kad tiek užtruko ir paklausė, kaip knygą atiduoti. Tuo metu su vyru buvome automobilyje, važiavome iš kito miesto. Nusakiau jam situaciją ir paprašiau, kad prieš važiuojant namo dar susitiktume minutei su tuo vaikinuku.
Jis įsiuto. Pradėjo rėkti ir klausinėti, kiek dar „chachalių“ turi mano daiktus, ar kur nors nepalikau ir kelnaičių. Norėjo išmesti per mašinos langą telefoną.
Vaikinuko numerį ištryniau, knygos taip ir neatgavau. Ji buvo su užrašytu palinkėjimu, dovanota tėčio. Pati kvaila, kad tokią skolinau, bet nesitikėjau, kad šitaip baigsis.
Buvo ir daugiau nesąmonių. Balkone radęs popierinį lėktuvėlį, savaitę mane ėdė. Kartojo tą pačią tiradą: „Žinau, kad aš nelanksčiau. Tu nelankstei – nemoki. Iš kur jis ten? Meilužis neturėjo ką veikt, mano žmoną išdulkinęs, tai sėdėjo, rūkė balkone, ir lėktuvėlius lankstė?“
Iki šiol nežinau, iš kur jis atsirado. Gal išlankstė pas mane svečiavusis draugė? Nemaniau, kad svarbu įsidėmėti.
Žiemą savaitę praleidome užsienyje, prie jūros. Paplūdimyje vienos manęs nepalikdavo nė akimirkai. Net pabraidyti ar į tualetą lydėdavo. Kad visi matytų: aš – jo. Stebėdavo mane besideginančią. Saugodavo.
Blogiausia buvo, kai vieną vakarą kartu žiūrėjome filmą. Ir kažkokia trečiaeilė veikėja tame filme išdavė savo sutuoktinį. Mano vyrui tai tapo filmo ašimi. Po to jis nebematė nieko kito, o apie filmą tegalėjo pasakyti: „Baisu, kai šitokios k****s vyrams gyvenimus sugriauna.“ Nors filmas buvo gražus ir romantinis.
Kai tą vakarą jau ėjome miegoti, jis per jėgą, be jokių įžangų, atliko savo, vis kartodamas, kad aš esu tik jo ir su kitais nemiegosiu.
Bandžiau su juo kalbėtis. Tūkstantį kartų sakiau, kad neturiu nė minties apie išdavystę. Bet jis netiki. Kiekvienas barnis baigiasi ašaromis. Kai pratrūkstu, jis persimaino – tampa labai švelnus, ramina mane verkiančią ir sako, kad taip elgiasi tik dėl to, kad labai myli. Sako, kad tik vyrai, kuriems jų žmonos nerūpi, nesidomi, ką jos veikia.
Išvaizdus, turtingas ir įtakingas. Štai ką apie jį mano mano draugės ir visi aplinkiniai. O mane kankina neviltis. Dabar jis išvykęs į komandiruotę. Nors žinau, kad grįš dar ne po dienos ir ne po dviejų, bet vis tiek jaučiuosi lyg įkalinta. Bijau, kad galbūt turi būdų mane sekti ir nebūdamas šalia. Jau ir taip kiekvieną vakarą, jeigu tik gali, skambina įsitikinti, ar aš namie.
Kaip man elgtis? Nebegaliu gyventi šitokiame kalėjime. Skirtis taip pat nenoriu. Kartais jis tampa toks agresyvus, kad imu jo bijoti. Prašau, patarkite, ką man daryti.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
