Kai pastojau, tikrajam dukros tėvui nepasakiau, kad laukiuosi, nes buvau 60 proc. tikra, jog vaikas yra kito vyro. Tas vyras 4 metus mane mušė kiekvieną dieną. Už nieką – pavyzdžiui, už tai, kad šypsodavausi per daug. Jei šypsausi, vadinasi buvo atėjęs svetimas vyras. Akių negalėdavau atmerkt nuo mėlynių, ir vis pati kalta.
Kai nebegalėjau pakelti skausmo, pradėjau kilnoti stikliuką. O va tada ir prasidėjo, nors tuo momentu galvojau, kad nieko blogo juk nedarau.
Pradėjau išeiti į barą vakarais, savo mažą, bejėgį vaikutį užmigdžiusi ir palikusi vieną namuose. Vis parbėgdavau pažiūrėti, ar neprabudo. Vėliau užsisėdėdavau ir grįžusi pažiūrėti rasdavau savo auksą, brangenybę visą nusiverkusią iki pasikūkčiojimų lovytėje ir jau užmigusią vėl. O aš ir vėl atgal.
Negaliu net prisiminti – kaip aš taip galėjau? Mažą, visai mažytę šitaip palikti. Juk aš tik dabar puikiai suvokiu, ką ta maža galvytė, širdutė jautė, kada matydavo mušamą mamą, o vėliau, naktį, tikriausiai nuo tokių vaizdų susapnavusi košmarą, atsibusdavo, o mamos nėra. Nieko nėra.
Dieve, atleisk man už tai, bet aš niekada nedrįsiu atsiprašyti savo vaiko.
Vėliau paaugo mano mergaitė, matė, kaip mama skendi didelėj depresijoj, pjaustosi rankas, geria vaistus, išveža greitoji pagalba į ligoninę. Vaikas, kuris turi tik mamą ir daugiau nieko, jai reikalinga mama, juk ji išsigandusi yra. Įbauginta namų tirono, nuo kurio bėgdavom į rūsį slėptis, kad neįvyktų kraupi nelaimė.
Atleisk man, Dieve, ir už tai. Dukrytės gėda ir prašyti atleidimo, nes neverta.
Suėjo mergaitei 5 metai. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, tironas emigravo į Airiją. Naktimis mažylė krūpčiodavo, prabusdavo, kol priprato, kad namuose galų gale ramybė.
Bet aš, jauna, laisvę pajautusi, ėmusi kvėpuoti daug lengviau, išsigydžiusi visas mėlynes ir žaizdas, susiradau draugų. Netinkamų draugų. Prasidėjo vyrai, buteliukai.
Vėl mano vaikutis mato mamą apsvaigusią, neretai „nulūžusią“, be sąmonės, svetimo vyro pašonėj. Dažnai išeidavau iš namų, palikdavau vieną, nors ji tada tik ėjo į priešmokyklinę grupę, vėliau į pirmą klasę.
Atleisk man, Dieve, bet aš sau gyvenime neatleisiu.
Išvažiavom į užsienį po teismų su tikruoju tėčiu. Anglijoj gyvenam ir dabar dar. Ilgą laiką vaikui po tokio košmaro kaip ir buvo ramiau. Mama savaitgaliais tik išgeria, viena nelieka. Kas, kad mama vis kitų vyrų kompanijoj. Bet čia jau laikom normaliu gyvenimu.
Bet ir vėl aš savo vaiką skaudinu, jau paauglę mergaitę. Juk jai reikia dėmesio, šilumos, o man rūpi tik darbas, draugai ir jau lengvi narkotikai. Ne kartą ji rado mano svaigalus. Vėl namuose lieka viena, nes man juk išeiginės, reikia lankyti draugus.
Taip, aš visa tai suvokiu, be galo gailiuosi visų savo klaidų. Norėčiau krist ant kelių prieš vaiką ir maldauti, kad atleistų už viską. Dievo norėčiau prašyti grąžinti mane ten, kur ir prasidėjo mano vaiko košmaras. Tikrai daugiau taip nedaryčiau. Bet neįmanoma.
Ir toliau einu tuo keliu, kuriuo pradėjau, nes kitokio nežinau, nemačiau ir net neįsivaizduoju, kaip juo eiti. Švariu, be šėlionių iki ryto, tik su savo princese. Nežinau, kaip jį man nutiesti gražų, švarų. Gėda kam ir prisipažinti apie savo tokį kelią, juk svetimi nesupras, pasmerks, o savų nėra nuo vaikystės.
Labai tikiuosi, kad dabar, išliejusi savo sąžinės graužatį, garsiai ir viešai atsidavusi žmonių linčui, suvoksiu, kokiu keliu man eiti, kad mano mylimas ir mylintis vaikas pamirštų košmarą, kurį patyrė praeityje.
Tyliai nulenkusi galvą ištariu tau, dukryte: atleisk man, nusidėjėlei, kurią vadini mamyte mylimiausia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
