Taip, viskas lyg ir gražu, jų šeima – tvirta vidurinės klasės atstovė, bet jie abu dabartinėse darbovietėse jau pasiekę savo karjeros piką, vadinasi, kaip ir nebelieka perspektyvų žengti laipteliu aukščiau. Vadinasi, esama padėtis – lyg ir maksimumas.
Bet ji norėjo keliauti ilsėtis toliau ir dažniau, laisvalaikį leisti įdomiau, turėti automobilį, kokį nori, o ne kokį gali sau leisti, tas pats ir su drabužiais. Galų gale, nepraeis nei penkmetis, ir jų vaikai jau bus pilnamečiai – reikės jiems padėti, kad būtų deramas gyvenimo startas. Kaip tą pasieksi, jei nieko nedarysi?
Ir štai, prieš pat jiems iškeliaujant atostogų į šiltą, Ispanijai priklausančią salą, vyras gavo pasiūlymą su geresne alga ir neribotomis augimo perspektyvomis. Bet jis tyli. Ir ji apsisprendžia – pasinaudodama vandenynu, saule, palmėmis bei idiliška romantika, pamėgins paveikti jo sprendimą. Tai pavojinga, nes jų laimė ir grįsta tuo, kad jie moka viens kitam neįkyrėti, kad nelenda į kito kompetencijos plotus.
Rytas, saulės blynas dar tik pradeda ropštis link zenito, o jie jau įsitaiso apytuščiame pliaže, pasiruošę pusdienį praleisti pasyviai poilsiaudami. Jis nudrimba ant pilvo, užsimerkia, ir panašu, jog ruošiasi snausti. Ji įsitaiso greta, rankose turi knygą.
– Brangenybe, tai ką tu galvoji dėl naujojo darbo? – jos balselis nekaltai saldus, tokį ji naudoja, kai kalba apie mielus, bet nereikšmingus dalykėlius.
– Kokį darbą? Dabar juk atostogos. Lyg nežinotum, kad per jas aš apie darbus negalvoju, – jo akių ji nemato, jos slepiasi po tamsiais akinių stiklais. Burbtelėjo tokia intonacija, lyg jo tikrai tai nedomintų.
– Aš rimtai kalbu, juk gerai žinai, kad tokie pasiūlymai ilgai nesimėto.
Net nesureagavo, drybso užpakalį išvertęs, gal jau ir užmigo. Išties tai jis tik laukia, kada nuo jo atstos. O klausimas smegenyse sukasi – kam jis apskritai žmonai paskubėjo prasitarti apie tą pasiūlymą? Kam, kam? Aišku kam – norėjo pasigirti, kaip labai kai kas jį vertina. Savo uodegą kilstelėti, taip sakant, juk jei pats jos nepakelsi, tai kiti ir nepamatys, kokia ji puošni.
Viskas jau apmąstyta ir nutarta. Juk tik avantiūristas arba anarchistas, turėdamas padorią padėtį ir stabilumą, viską sugriaus dėl kažkokių sumautų papildomų kelių šimtų eurų per mėnesį. Turi mylimą darbą, šaunų bendraminčių kolektyvą, pakankamai solidų atlyginimą.
Ir visa tai mest ir eit į didžiulę korporaciją, kur tave gainios po pasaulį, kur reikės iltimis ir nagais išsikovoti rimtą padėtį? Juolab, suprantant, kad tokių periodų, kai nereikia verstis per galvą, kad išgyventum (kaip šiuo metu), per žmogaus egzistenciją pasitaiko retai.
Jam jau nebe dvidešimt ir jo tai nebedomina. Ir su žmona apie tai nėra prasmės šnekėtis, nes žino, koks bus jos verdiktas: „Tu neturi ambicijų“.
O kam tos ambicijos? Dėl vaikų? Juokinga. Jei juos gerai paruoši, tai patys be vargo pasieks tiek, kiek yra verti. Kam vaikams stengtis, jei tu jiems viską iškart paduosi ant lėkštutės?
Jis naiviai tikėjosi, kad įkyruolė pakeis plokštelę, bet vos tik sujudėjo, bemat prasidėjo atakos tęsinys.
– Reikia juk galvot apie ateitį...
– Viešpatie, moterie! – nebeapsikentęs pakelia galvą. – Ką galvot apie ateitį? Kaip daug visko blogo ten neišvengiamai bus? Kada kas mirs ir kaip reikės per laidotuves apsirengt? Aš tavęs nesuprantu, juk gerai žinai – jei nori, kad čia ir dabar būtų gerai, tai nelįsk nei per milimetrą į ateitį ar praeitį, nes mikliai užsiterš galva ir nebeliks malonumo. Kokio velnio mes į čia trenkėmės, jei tu nori planuot ateitį? Plius, tai darysi pastipusiai gerai žinodama, kad iš tų planų dažniausiai šnipštas gaunasi.
– Bet sutik, kad tokia proga negalima nepasinaudot? Kitos tokios gali niekad nebebūt.
– Kokia proga? Apie ką mes kalbam? Tu ką nors smulkiai apie tą progą žinai? Aš – ne!
– Tai reikia sužinot...
Jis ilgai žiūri į jos gražias akis. Raukšlelės šalia jų išduoda, kad aptarinėjama tema jai itin svarbi. Pasakysi tiesą ir sugadinsi jos atostogas, o tuo pačiu ir savas. Leisiesi į diskusijas, rezultatas bus tas pats. Vadinasi, reikia ją užčiaupti nešvariais metodais.
– Gerai, brangioji, kadangi tave tikrai myliu, tai negaliu neįsiklausyt, – pakšteli bučinį į putlias žmonos lūpas, stojasi, įlenda į šortus ir ima autis basutes.
– Kur tu susiruošei?! – iš už nugaros pasigirsta nuostabos kupinas balsas.
– Kaip kur? Grįžtu į viešbutį, susirenku daiktus, važiuoju į oro uostą, apsikeičiu bilietą į artimiausią reisą, grįžtu namo, čiuožiu pas naujuosius darbdavius ir imu smulkmeniškai dairytis, ką ten man siūlo ir su kokiu padažu, tada sėdu ir imu intensyviai analizuoti, skaičiuoti, lyginti. Kai tu grįši, bus paruošta pilna analizė ir mudu abu nuspręsime, kaip man toliau elgtis.
Jos burnytė praverta, ji gerai pažįsta savo vyrą: kai jis netingi, gali būti didžiai ryžtingas.
– Pabaik juokus, niekas gi nesako, kad tai reikia daryt dabar!
– Kaip ne dabar? – nūnai jau jo veidas įkūnija pasaulinio masto nustebimą, ne specialistas net nesupras, jog jis apsimestinis. – Tai paaiškink man, neišmanėliui, ko tu iš manęs nori?
Po trijų minučių tema uždaryta, bent jau kelionės laikotarpiui.
Jie ganėtinai skirtingi, iš kitokių sferų, prieš akis jų laukia aibės problemų (juk gyvenimas tai jau tikrai ne niekad nesibaigianti šventė), bet veikiausiai jie jas įveiks drauge, mat juos jungia bendras vardiklis – gebėjimas savo tiesas įrodinėti ne decibelais, įžeidimais, psichologiniu smurtu, o pasiremiant protu.
Jiedu lyg du šachmatininkai – kuris tuo momentu panaudoja gudresnę taktiką, tas ir laimi, o kitas besąlygiškai pripažįsta savo pralaimėjimą. Žinoma, tik iki kitos partijos.