Tik staiga pastebėjau, kad mano vyras staiga susirūpino sveikata ir pradėjo tobulinti savo išvaizdą. Prieš tai nelabai kreipė dėmesį į tai, kaip atrodo. O staiga pradėjo rytais skustis ir kvėpintis. Išvažiuodavo į darbą kaip į šventę, apsivilkęs naujus marškinius. Visas kvepiantis, papūtęs uodegą it povas, gurklys į priekį, pečiai išskleisti... Net metė rūkyti, nors seniau traukdavo tą smarvę visą dieną!
Pradėjo grįžti vėliau, šeštadieniais vėl išeidavo į darbą, nors anksčiau to nebūdavo. Grįžęs sukdavo nosį ir nuo garuojančių pietų, ir nuo lovos. Slankiodavo po namus prislėgtas, kabinėdavosi prie kiekvienos smulkmenos – ir tas jam blogai, ir anas negerai.
Viskas, pagalvojau, jei turi prieš ką pustytis, vadinasi, reikia susirūpinti. Grąžinti paklydėlį į šeimos guolį, kol ne vėlu. Pamyniau kulnu išdidumą, į visas priekabes stengiausi žiūrėti ramiai, nesiveldavau į barnius. Pagalvojau, jei jau turi ką nors iš šalies, namai pragarai padėties tikrai nepataisys. Gal dar išsilakstys ir viskas vėl stos į vėžes.
Bet niekas nepadėjo. Buvau jam daugiau neįdomi. Neįdomūs jam pasidarė ir mūsų vaikai. Pasklido kalbos, kad mano vyrą mato su kita, bet kai tiesiai šviesiai paklausiau apie tai, buvau išvadinta paranojike ir durnele.
Nors jis viską neigė, tiesos nepaslėpsi. Net vaikai suprato, kad tėvas ne šiaip sau dingsta iš namų. Paskui pradėjo dingti ir naktimis, o aš gulėdama viena verkdavau be sustojimo. Vis galvodavau – kuo ji geresnė už mane? Prieš akis stovėdavo jauniklės ilgakojės paveikslas, su kokia lygintis tikrai negalėčiau.Metai bėga, kad ir ką darytum – jaunystės nesusigrąžinsi. Ieškojau savyje trūkumų, jaučiausi nevisavertė ir niekaip negalėjau atsikratyti šito jausmo.
Eidavau gatve ir atrodydavo, kad visi mato mano bėdą ir žino apie žlungančią santuoką. Buvau taip išauklėta, kad visą laiką jaučiau gėdą ir kaltę. Iš nerimo ir skausmo pradėjo kristi svoris, prasidėjo depresija. Bet reikėjo gyventi, statyti ant kojų vaikus, dirbti ir uždirbti, todėl privalėjau susiimti ir gyventi pragare, nes vos prakalbus apie skyrybas, vyras pradėdavo baubti nesavu balsu.
Galų gale, po beveik dvejų metų kančios, viskas išsisprendė. Tik ne taip, kaip slapčia vyliausi. Visgi vyrelis vieną dieną susidėjo daiktus ir išėjo iš namų. Pas ją.
Nors ir nujaučiau, kad šitaip gali baigtis, tą naktį skendau ašarose. O kiek jau buvo jų išverkta prieš tai! Kankino ir skausmas, ir įniršis. Noras sudraskyti tą šiukšlę, įlindusią į svetimą šeimą. Ir vėl tas pats klausimas, į kurį tada neturėjau atsakymo – kuo ji geresnė už mane?
Tos jo moters nemačiau ir, tiesą sakant, bijojau pamatyti. Kad ir kaip ten būtų, nenorėjau būti sužlugdyta dar labiau. Bet nuo likimo nepabėgsi – jis mus pagaliau suvedė.
Savaitgalį vaikai pasiūlė nuvažiuoti kur nors prasiblaškyti, pavyzdžiui, į piceriją. Tuo metu jie buvo mano gyvenimo ramsčiai. Pamiršo visus paaugliškus kaprizus, tarsi per keletą mėnesių suaugo. Mes rėmėme ir gelbėjome vienas kitą. Kažkaip susivienijome ir tapome kur kas artimesni nei anksčiau. Mielai sutikau su jais važiuoti.
Pastatę automobilį leidomės į prekybos centrą. Ir akis į akį netikėtai susidūrėme su vaikų tėvu ir jo naująja meile.
Jis nepasisveikino, net nepakėlė akių – prasmuko pro mus nuleidęs galvą, įtraukęs pečius, o aš ir vaikai likom stovėti atvipusiais žandikauliais. Jo išrinktoji plumpino jam iš paskos. Žinot, tikėjausi pamatyti bet ką, išskyrus tai. Kilo toks palengvėjimas, kad net pasidarė juokinga.
„Mama, tėvas tave iškeitė į šitą karvę?“ – paklausė dukra nuostabos kupinu balsu ir pradėjo juoktis. Po minutės juokėmės jau mes visi. Negalėjome nustoti kvatotis, net pradėjo diegti pilvus.
Ta moteris, dėl kurios jaučiau tokius nežmoniškus kompleksus, pasirodė to visai neverta. Pamačiusi ją aš pasijutau tiesiog gražuole. Pažvelgiau į situaciją kitomis akimis, net pradėjau savotiškai gailėtis vyro. Kad jau laimėjo, tai laimėjo – nei pridėsi, nei atimsi!
Nenoriu pasirodyti grubi, bet mane iškeitė į tikrų tikriausią bobą. Stora, apsmukusi, nesusitvarkiusi moteriškė. Vyresnė ar atrodanti vyresnė už mane. Ypač mane pralinksmino jos peroksidu išdeginti plaukai ir juodos ataugusios jų šaknys.
Nuo tos dienos daugiau neklausinėjau savęs, kuo ji už mane geresnė. Pakeičiau mąstymą, pradėjau skaičiuoti, kuo aš geresnė, ir radau savyje tiek privalumų! Nustojau žiūrėti į save kaip į pralaimėjusią pusę, nes pamačiusi tą moterį supratau – jei kas ir pralaimėjo, tai tik jis.
Juo labiau, kad slogi nuotaika namuose nuo tos dienos išsisklaidė. Jei ir kildavo kada kartėlis, prisimindavau tą apdribusią figūrą bei riebaluotas plaukų šaknis ir lūpų kampučiai norom nenorom patys pakildavo į viršų. Pasidarė tiesiog neįmanoma gailėtis savęs, kai pradėjau nuoširdžiai gailėtis buvusio vyro, patekusio į tokią situaciją.
Klausimą „kuo ji geresnė?“ pakeitė kitas klausimas: „Viešpatie, kur buvo jo akys?“
Nebegyvename kartu jau trejus metus. Nesunkiai ir gana greitai susiradau širdies draugą, su kuriuo jaučiuosi laiminga. Mane vis pasiekia atgarsiai apie naują buvusiojo šeimą. Žinau, kad ta moteris – pusiausvyros stokojanti skandalistė. Bendri draugai, dalyvavę kažkokiame jos jubiliejuje, pasakė man: „Iškeitė tave į turgaus bobą.“
Man tie žodžiai lyg balzamas ant žaizdos. Nesiginsiu, kiekvieną kartą tai išgirdusi jaučiu piktdžiugą. Buvęs vyras lyg ir norėtų sugrįžti. Bent jau girdžiu iš jo tokias užuominas, kai atvažiuoja aplankyti vaikų. Mes pasišnekam, susėdę prie kavos puodelio. Vis mykia padaręs klaidą, paskubėjęs... Bet aš aiškiai duodu suprasti – na jau ne. Kaip pasiklojai, taip dabar ir miegok.
Matei, ką į ką mainai. Gyvenk su tuo ir džiaukis. Nors džiaugsmas turbūt jau išlindo per gerklę...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
