Baigusios vidurinę mokyklą su geriausia drauge nusprendėme metus padirbėti. Užsidirbti pinigėlių, o tada vėl kibti į mokslus. Buvau rami, patikli, jautri mergina. Lakstymams su draugais niekada neturėjau laiko. Tėvai nebuvo turtingi, tad dar mokantis mokykloje po pamokų reikėdavo padėti jiems dirbti ūkyje: karves pamelžti, daržus nuravėti, šienauti. Bet buvau laimingas ir mylimas vaikas, apsaugotas nuo veidmainystės, melo, išdavysčių...
Viskas pasikeitė palikus tėvų namus. Darbas buvo pamainomis ir su chemikalais, bet pinigai nemaži. Galėjau sau leisti nusipirkt gražių rūbų, parvežti šeimai dovanų. Iš kaimo mergaitės tapau panele. Norinčių mane pakalbinti atsirasdavo ne vienas, bet aš laukiau savojo princo...
Po metų gamykloje įstojau į aukštąją ir susiradau darbą pagal būsimą specialybę. Va čia ir pasirodė jis – mano svajonių princas. Man pradėjus dirbti jis grįžo iš komandiruotės Altajuje. Man kojos linkdavo, pamačius jį. Gerbėjų jam nestigo – aš tai mačiau. Visaip slėpiau savo simpatiją, nuojauta sakė, kad jis ne man. Bet meilei nepasipriešinsi. Ji atūžia kaip uraganas, sujaukia mintis, aptemdo akis ir protą.
Negalėjo priklausyti kitam
Mano jausmus pastebėjo ir bendradarbiai, jie pradėjo šnibždėtis. O jis simpatizavo man, žaidė su manimi... Tai įvyko mums švenčiant kažkurio iš draugų gimtadienį. Buvau apsvaigusi nuo alkoholio ir jo dėmesio. Po vakarėlio jis mane palydėjo namo ir mes pasimylėjom. Kiek prisimenu, man nelabai ir patiko – skaudėjo. Bet žinojau, kad dabar turiu būti jo. Juk mes tai padarėme – nebegaliu būti kito.
Draugavome gal 7 mėnesius. Bučiuodavomės iki išnaktų. Po bučinių – išsiskyrimai ir ašaros. Niekada nesijaučiau saugi, pavydėjau jo visoms. Ir tam buvo priežasčių. Jis koketavo su visomis.
Gražių sužadėtuvių nebuvo. Vieną rytą jis pakvietė mane į miestą ir liepė pasiimti pasą. Širdis daužėsi – žinojau, kažkas bus. Nusivedė mane į civilinės metrikacijos biurą. Pasirinkome vestuvių datą ir apsigyvenome kartu.
Greit pastojau. Kadangi vestuvių reikėjo laukti tris mėnesius, per savo vestuves buvau antrą mėnesį nėščia. Savijauta buvo nekokia, tad vestuvių šventė buvo skirta labiau giminėms pabaliavot, o ne man.
Ir štai mes jau šeima. Jam rūpėjo draugai, jo laisvalaikis ir hobis, o aš kantriai jo laukdavau jaukiai sutvarkytuose namuose su šilta garuojančia vakariene. Vakarais viena svajodavau, glostydama vis didėjantį pilvelį.
Netikėta žinia iš Altajaus
Į mūsų gyvenimą atėjo taip lauktas pirmagimis sūnelis. Su jo gimimu – žinia iš Altajaus. Paaiškėjo, kad mano vyras turi dar vieną sūnų. Dar nuo komjaunuoliškų statybų laikų... Jis man buvo sakęs, kad ten būdamas nuomojosi kambarį pas kažkokią moterį. Štai ir pasekmės. Žinoma, jis viską išsigynė. Bet mano siela buvo sutrypta.
Kaip galiu pasitikėti žmogumi, kuris net savo sūnaus išsižada? Stengiausi užmiršti, bet negalėjau. O jis pasinėrė į darbą, sportą, pramogas.
Po trejų metų gimė antras sūnus. Du sveiki berniukai. Abu turėjome darbus. Susitvarkėme namus, pasistatėm garažą, nusipirkom mašiną. Galėjome džiaugtis šeimynine laime.
Bet mūsų santykiuose trūko nuoširdumo. Jis nesiteiraudavo, kaip man su berniukais prabėgo diena. Dažnai grįždavo išgėręs, kvepiantis kažkieno kvepalais. Naktimis mus prižadindavo keisti skambučiai...
Kabinausi į darbą, kad tik neliktų laiko mintims. Tapau pikta, depresuota, greitai supykdavau ant vaikų. Nors jie buvo visas mano džiaugsmas. Gyvenau dėl jų, o į vyro nuklydimus žiūrėjau pro pirštus. Tiesa, tik kurį laiką...
Moteriškas kolektyvas
Mirus mano mamai, tėtis atsikraustė gyventi su mumis. O vyras perėjo dirbti kitur. Dirbo moterų kolektyve, vakarėliai vykdavo iki paryčių. Kentėjau ilgai, kol pagaliau mano kantrybė trūko... Supratau, kad taip gyventi nebegaliu ir nebenoriu. Mano tėtis nesikišo, tik pasakė: „Jis nesutvertas šeimyniniam gyvenimui, jei nori skirtis – skirkis.“
O paskutinis lašas buvo tada, kai vyras pradėjo gražintis. Grįžęs namo pietauti jis užsidarydavo vonioje, gražindavosi pusvalandį. Išeidavo visas kvepiantis, persirengęs švariais apatiniais. Bendradarbė man atvėrė akis – pasakė: „Jeigu ką įtari, nesikankink, o nueik ir įsitikink pati.“ Paklausiau jos ir nuėjau į žvalgybą.
Vyras sakė, kad grįš vėliau, nes bus bendradarbės gimtadienis. Manęs į savo darbo vakarėlius niekada nekviesdavo. Sakydavo, visi bus vieni, be antrų pusių.
Nuvažiavau į jo darbą, pasakiau, kad noriu pasikalbėt su savo vyru. Apsaugos darbuotojas pasakė, kad vakarėlis vyksta pas vieną darbuotoją, ir davė jo adresą. Nuvažiavusi paskambinau į duris, bet niekas neatidarė. Iš vidaus girdėjosi tranki muzika. Nutariau palaukti. Laukiau dvi valandas, po to visi pradėjo skirstytis namo. Pamačiau, kaip mano vyras išėjo prisiglaudęs prie vienos panelės. Dar keli žingsniai ir jie pradėjo aistringai bučiuotis.
Kai prie jų priėjau, net nepastebėjo. Nueidama pasakiau, kad šlykščiuosi juo ir noriu skyrybų. Taip baigėsi mano šeimyninis gyvenimas. Ištraukiau blogą loterijos bilietą...
Mano patarimas moterims ir merginoms. Nebūkit svajotojos, neleiskit miglai užtemdyti jums akių. Į gyvenimą reikia žvelgti atviromis akimis. Pamačiusios princą ant žirgo, leiskite jam prašuoliuoti pro šalį. Jei bus jums skirtas – sugrįš. Esu dėkinga likimui už du puikius sūnus. Jie buvo ir yra didžiausia parama mano gyvenime.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
