Prieš 3 metus nusprendžiau pagloboti vaikelį iš globos namų, nes norėjau padaryti gerą darbą. Turiu patirties bendraujant su vaikais, gerą išsilavinimą ir darbą, jaukius namus, gyvenu sveikai, todėl maniau, kad gauti globos teises bus nesunku.
Su džiaugsmu į savo namus priėmiau socialinę darbuotoją, kuri turėjo mane apklausti ir įvertinti mano namus. Tačiau jau iš pat pradžių mane nustebino darbuotojos suraukta kakta ir piktas žvilgsnis. Aš pati mėgstu bendrauti, turiu psichologinių žinių, tad bandžiau suprasti, kodėl ji tokia pikta. Bandžiau ją nuraminti, pokalbio metu kelis kartus priminiau, kad ją suprantu ir ji gali klausinėti visko, kas yra reikalinga, pagal specialų klausimyną.
Gal per 15-20 min. buvo peržvelgta didelė dalis klausimų, kurie visi man pasirodė tinkami bei būtini. Apsidžiaugiau, kad taip greitai mes aptarsime visus klausimus. Tačiau klydau.
Per likusias 3-4 valandas buvo užduoti du klausimai. Kodėl noriu globoti vaikus iš vaikų namų? Ir kodėl nenoriu vaikų įsivaikinti? Šie klausimai labai svarbūs, aš suprantu. Tačiau tą patį klausimą darbuotoja nuolat kartojo visą laiką. Pavyzdžiui, paklausia, kodėl noriu globoti, atsakau, po to ji vėl klausia, kodėl, vėl atsakau, tada ji sako, jog atsakiau blogai ir vėl paklausia to paties.
Supratau, kad ji bando mano kantrybę ir siekia mane išprovokuoti. Taip pat, tarp šių klausimų, ji vis mane bandė asmeniškai įžeisti sėdėdama mano namuose. Kalbėjo apie tai, kad darbuotojai gali parinkti – duoti globoti sveikus vaikus arba sergančius, čia jau kaip panorės.
Augau be tėvo ir ji pabrėžė, kad tai yra labai blogai ir dėl to negaliu globoti. Ji sakė, kad turi tai pasižymėti savo dokumentuose ir aptarti su administracija. Taip pat minėjo, kad aš labai pakenksiu vaikui, jei jį paimsiu globoti. Kad jis kankinsis ir verks, o jai labai rūpi kiekvieno vaiko ašara. Kas gali ginčytis? Man taip pat skaudu matyti verkiantį vaiką, tačiau sakyti, kad jei aš jį globosiu – pakenksiu, buvo per žiauru.
Uždaviau jai klausimą – kokią ji turi teisę mane įžeidinėti mano pačios namuose?
Tik tuomet darbuotojos veidas nušvito. Ji pradėjo kalbėti, kad jei man parinks vaiką su psichine negalia, jis pykčio priepuolio metu daužys galvą į sieną, o tuomet vaikų teisių tarnyba paduos mane į teismą. Minėjo, kad jau daug tėvų buvo apkaltinti ir yra teisiami. Sakė, vieną šeimą pavyko išgelbėti.
Darbuotoja primygtinai reikalavo, kad lankyčiau kursus dėl įsivaikinimo. Davė suprasti, kad jei įsivaikinčiau, viskas būtų paprasta. Dabar, paskaičiusi apie kitų šeimų patirtį supratau, kad nieko panašaus nebūtų. Gal specialiai laikomasi tam tikros nuostatos – elgtis taip, kad kuo mažiau vaikų globotų ar įsivaikintų?
Kursus lankyti atsisakiau, nes jie nėra privalomi ir kursų laikas nebuvo man patogus. Todėl svarstymas dėl globos iš jų pusės buvo nutrauktas. Kai sužinojau, labai nustebau, kodėl procesas buvo nutrauktas be mano žinios. Kai paklausiau, kodėl nieko nepranešė, man atsakė: „Kas jūs tokia, kad aš jums turiu apie tai pranešti?“
Kadangi mano noras padėti vaikams dar nebuvo dingęs, vėl pradėjau viską nuo pradžių. Supratau, kad tarnybos turi susirasti sau darbo, todėl priėmiau šio žaidimo taisykles. Vėl atvykus socialinei darbuotojai, visi klausimai ir visi psichologiniai metodai pasikartojo... Praėjus pusmečiui šio košmaro, padedant advokatui, pagaliau globoju vaikus.
Aš dirbau vadovaujamą darbą, kuriame konfliktų valdymas buvo reikalingas įgūdis. Todėl žinojau, kaip elgtis tokioje situacijoje. Tačiau vis viena buvau šokiruota, pajutusi psichologinį smurtą ir spaudimą savo namuose. Tokį smurtą net sunku nupasakoti. Šeimos apie tai dažnai gėdijasi kalbėti, nes, regis, mažai kas gali patikėti tuo, kas pasakojama. Todėl nutaria geriau tylėti ir ramiai gyventi toliau.
Darbuotojai stengėsi mane priversti gėdytis ir jausti sąžinės graužatį, kad noriu globoti, o ne įsivaikinti vaiką. Apie tai žino tik keletas mano draugų, kitiems net nesakau, kad globoju vaikus, nes stengiuosi apsaugoti ir save, ir vaikus. Iki šiol nesijaučiu saugi.
Norėjau padaryti gerą darbą, o sulaukiau patyčių. Į mane žiūrėjo pašaipiai ir su neapykanta, bendravo lyg su nusikaltėle (nors net ir nusikaltę žmonės turi teisę į orumo išsaugojimą). Skaudu buvo ne dėl pačių klausimų, bet dėl to, kaip buvo klausiama.
Man nereikia pagyrų už tai, kad globoju. Iš valstybės sąžiningai už tai neimu nė cento. Bet niekas nenusipelno tokio bereikalingo pažeminimo.
Beje, per tuos globos metus niekas nepasidomėjo, ar man nereikia kokios moralinės pagalbos, patarimo. Kita vertus, po tokios patirties net ir džiaugiuosi, kad niekas neskambina ir nedrumsčia ramybės. Nebepasitikiu jokiomis tarnybomis.
Atleidau tiems darbuotojams ir nuoskaudų nelaikau. Linkiu jiems dvasinio tobulėjimo ir viso, kas geriausia. Man svarbu buvo papasakoti savo istoriją toms šeimoms, kurios turi panašią patirtį. Tam, kad jie nenusimintų ir nepriimtų visų pažeminimų asmeniškai, nes tokia yra sistema.
Galbūt šie darbuotojai su būsimais įtėviais turi taip elgtis? Gal taip nurodyta jų sukurtose programose? Aš papasakojau karčią savo patirtį. Tačiau labai tikiuosi, kad patirčių yra ir kitokių.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
