Prašiau mamos, kad palaikytų mane, kai sunku, o nuomonę išsakytų tik tada, kai jos klausiu. Galų gale, man 33 metai ir senokai turiu gyventi savo gyvenimą.
Mama visą gyvenimą gyveno su vyru, kuris gėrė ir mušė ją. Labai sunku buvo pripažinti sau, kad mano tėvas – alkoholikas, o motina – priklausoma nuo tokių santykių, t.y., ko-alkoholikė. O aš esu suaugęs alkoholikų vaikas. Iki tol niekada nesusimąsčiau, kokio kalibro pasekmės manęs laukia.
Būdamas vaiku tiesiog priimi viską taip, kaip yra. Nevertinai, gerai tai ar blogai. Puikiai išmokai slėptis, meluoti, nepasakyti, nejausti, neverkti, nesiskųsti, nematyti ir nežinoti. Neegzistuoti. Iki šiol taip ir neišmokau parodyti, ką jaučiu.
Iki šiol ausyse skamba tėvo žodžiai, kad jis mano mamos nemyli. Sakė, vedė ją, nes buvo jos gaila. Sakė, kad myli kažkokią nuostabią mistinę moterį. Kaltino mano mamą, kad ji jam „suėdė gyvenimą“. Atsimenu, kai girtas visada kalbėjo tą patį per tą patį: koks nuostabus buvo jaunas, bet tada atsirado mama, atsiradau aš ir jo nuostabus gyvenimas pasibaigė. Kaip reikėjo jautis vaikui?
Atsimenu, kelis kartus esu verkusi su juo. Jis verkė, apgailėdamas savo jaunas prarastas dienas, o aš – tikriausiai dėl to, kad buvo sugriauti pamatai mano ateičiai...
Motina, savo ruožtu, skolinga nelikdavo. Gyveno su tėvu, nes jį labai mylėjau aš. Ir tėvas mane mylėjo. Motina tyliai vakarais leisdavosi mušama, palaukusi, kol aš užmigsiu. Slopino jo kumščių sukeltą skausmą ir rydama ašaras tylėjo tam, kad aš toliau mylėčiau tėvelį ir su juo gyvenčiau.
Beveik visada viską girdėdavau. Mačiau, kaip muša, koks negailestinga, piktas ir galingas, žiaurus žmogus pasruvusiomis akimis jis gali būti. Bijojau jo. Nekenčiau ir bijojau.
Jaučiau kaltę, kad tai dėl manęs motina gyvena su tokiu žiauriu žmogumi. Niekada nesupratau, kam viso to reikia. Aš tokios aukos niekada neprašiau. Man visada buvo gėda prisipažinti, kad tas žmogus yra mano tėvas. Kad tas šešėlis, einantis gatve – mano tėvas. Todėl patogiausia būdavo, kai jis gerdavo namie.
Tiesą sakant, aš savo gyvenimo periodą nuo gimimo iki 13 metų atsimenu tik įvykiais. Nė nepamenu, kada tiksliai kas buvo. Kai tėvas perkirto mamai ranką, man buvo 0-13 metų. Kai tėvas sudraskė mamos suknelę, man metų galėjo būti 0-13. Kai gavau į kailį už sudaužytą degtinės butelį, man metų galėjo būti 0-13.
„Neišmylėtoji“ – magiškas žodis, kuris paaiškina, kodėl aš esu tokia, kokia esu.
Kodėl nesugebi užmegzti artimo ryšio, slepiesi nuo žmonių ir nuolat bijai būti nepriimta kompanijoje. Neįsileidi žmonių į gyvenimą ir kruopščiai slepi „nemalonius“ faktus apie save.
Nuolat abejoji savimi, nepasitiki, dvejoji dėl priimtų sprendimų ir pasakytų žodžių, kompanijoje bijai net žodį pasakyti, kad, neduok Dieve, bus „pro šalį“ ir sulauksi patyčių. Juk visada jau ir taip jautiesi kitokia nei visi, tarsi mažiau kokybiška, turinti įrodyti savo vertę, todėl papildomo dėmesio sulaukti nebesinori.
Sulaukus dėmesio, teks stengtis tapti kompanijos siela, linksmuole ir atlikti tobulą pajaco vaidmenį, kad tik niekas nepagalvotų, kad turi kažkokių trūkumų, kad esi prastos nuotaikos, kad širdyje didelė tuštuma, kad kažko nesugebi, kad kažko negali... Tai – kiekvieną kartą titaniškų pastangų reikalaujantis darbas. Parodyti visiems „kad viskas yra gerai, tobulai“.
Ir galiausiai – gyveni su vyru, kuris tobulai tavimi manipuliuoja, perkrauna atsakomybę ir suverčia visą kaltę, emociškai tave apleidžia ir neprisiima jokios atsakomybės už tai, kad tave skaudina.
Atsiprašau mamos už tai, kad nenoriu gyventi taip, kaip ji. Tegul ji man atleidžia už savęs paieškas, ir kad jos patarimai man nėra svarbūs.
Myliu ir dėkoju savo mamai, kad esu šiame pasaulyje. Kad buvau „įmesta“ į tą šeimą ir dabar turiu išmokti man skirtas pamokas. Leisk man eiti savo keliu – žinau, kad jis skiriasi nuo taviškio.
Neišmylėtieji, pasveikinkite savo mamas su Motinos diena ir uždarę duris eikite savo keliu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
