Dukras auklėjome kaip visi – su meile ir deramu griežtumu. Į kailį yra gavusios abi. Duodavom retai, labai retai, bet pasitaikydavo. Nepavadinčiau tų pliaukštelėjimų per uodegą, kai aplankydavo ožiai, nei smurtu, nei pasityčiojimu iš vaikų. Abi dukros užaugo padoriomis, save gerbiančiomis moterimis, puikiais rezultatais baigė mokyklas ir gavo aukštąjį išsilavinimą, laimingai ištekėjo, sukūrė tvirtas šeimas...
Bet, kaip sakoma, nėra namų be dūmų.
Pagaliau sulaukėme ir anūkėlių, vyresniajai dukrai gimė pametinukai, džiaugėmės visa šeima. Tokia pamaina auga, vyrai ąžuolai! Mačiau, kad dukrai sunku, siūliausi atvažiuoti, padėti. Ji užsispyrė – pati augins, ir viskas. Tada ir prasidėjo festivaliai.
Kaip auklėti vaikus ir kaip su jais elgtis, dukra informacijos ieškodavo internete. Nors tada finansinė padėtis jų šeimoje buvo ne pati geriausia, prisiskaičiusi neaiškių rekomendacijų pradėjo pirkinėti brangiausius daiktus. Kiek žinau, net yra paėmusi jiems greitųjų kreditų. Lavinamieji žaisliukai, stebuklinga patalynė, kūdikių mokyklėlės – visko jau nesuskaičiuosiu. Pinigai tirpte tirpo, šeima klimpo į skolas, bet viskas vaikams, viskas tik jiems.
Toliau – dar gražiau. Anūkams augant visi pradėjo pastebėti, kad vaikai auginami be jokių „negalima“ ir stabdžių. Atvažiuoja į svečius ir prasideda: klykia, žviegia, visur lipa, visur lenda. Tai ištrauks iš spintelės makaronus ir išvers ant grindų, tai nutrauks nuo stalo lėkštes ir išdrabstys maistą po visus namus. Daužosi, draskosi tarpusavyje, tąsosi už plaukų, kandžiojasi kaip žvėriukai, o dukra nereaguoja lyg būtų akla ir kurčia.
Žinau, kokie yra vaikai, pati juos auginau, bet įsisiautėjusias dukras visada sudrausmindavau.
Aišku, mes kalbėjomės, visada kalbamės, bet mano žodžiai atsimušė lyg žirniai į sieną. Nežinau, iš kur ji ištraukė, kad nevalia varžyti vaikų kūrybiškumo ir pažinimo džiaugsmo. Ir aš šiam teiginiui negalėjau paprieštarauti, bet maistas ant sienų ir kilimo nė iš tolo nekvepia kūrybos džiaugsmu!
Visi, kas tik bandydavo išdykėlius sudrausminti, tuoj būdavo įrašomi į blogų, nemokančių auklėti vaikų ar jų nekenčiančių sąrašus. Ir darželio auklėtojos buvo blogos, ir pagyvenusios kaimynės, kurios ateidavo skųstis, neapsikentusios nuolat virš galvos trepenančių vaikų.
Vieną kartą visos ribos buvo peržengtos. Atvažiavę į svečius jau ūgtelėję anūkėliai vėl ėmėsi aktyvios veiklos. Kai vyresnysis įlindo į mano mezginių krepšį ir po visus namus išdraikė siūlus, pakviečiau jį sudėti išmėtytus daiktus atgal į krepšį. Dukra tik prikando lūpą, bet jau nebesiginčijo, nes pati pradėjo suvokti nebesusitvarkanti. Vis dažniau ėmė skųstis: „Aš jiems sakau sakau, jie manęs negirdi!“
Paėmiau besiožiuojantį anūką už rankos. Gražiai, bet reikliai. Ir pabandžiau nusivesti iki netvarkos židinio. O jis persisuko per petį ir kad dės man per veidą delnu iš visų jėgų! Trenkė stipriai, net ašaros ištryško iš akių!
Tai ir pasakykit, gerbiami vaikų teisių gynėjai, iš kur jis taip išmoko? Jeigu namuose ne tik kad rankos, bet net balso prieš juos niekas nekeldavo?
Tada mano vyras, kuris niekada nėra savo dukrų nė piršteliu palietęs, nebeištvėrė. Čiupo už pakarpos cypiantį anūką ir gerai užplojo per sėdynę porą sykių. Vaikas taip nustebo, kad net nutilo. Nutilo ir jo brolis, kaip vijurkas lakstęs po namus.
Staiga paaiškėjo, kad anūkai moka ir susitvarkyti, ką sujaukę, ir žino tokius žodžius, kaip „prašom“, „atsiprašau“, „ačiū“.
Dukra nebuvo labai patenkinta, bet tuo metu nesiginčijo, matyt, ir pati buvo apstulbusi. Nors vieną popietę namuose praleidome ramiai ir taikiai. Pasirodo, anūkai moka gražiausiai žaisti vienas su kitu. Nerėkdami ir nesidraskydami, nedaužydami vienas kito žaislais ir viskuo gražiausiai pasidalindami. Pasirodo, moka ir išgirsti, ką sakai.
Bet kitą dieną dukra paskambino ir nepasitenkinimo kupinu balsu pareiškė: „Mes su vyru pasitarėm ir nusprendėm paprašyti, kad gal jūs, seneliai, vis dėlto nesikiškit. Mes patys vaikus išauklėsim.“
Nežinau, kaip bus toliau. Į dukros vaikų auklėjimo metodus stengiamės nebesikišti. Tik kartais kirba tokia nuodėminga mintis. Kas, jei vaikams tikrai reikia griežtumo, kad jie iš mažų siaubūnų nevirstų didelėmis pabaisomis? Kas, jei tie pora pliaukštelėjimų per sėdimąją anūką apie pagarbą ir elgesio normas išmokė kur kas daugiau nei visi šiuolaikiniai auklėjimo metodai? Laikas parodys, kad tik nebūtų per vėlu.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
