Nieko čia naujo mudviejų gyvenime – nuolat taip elgiamės, turime net savo tradicinius maršrutus, kuriais keliaujant mus atpažįsta net tų kraštų varnos.
Tai štai, riedėjome vieškeliu, iš paskos kilo dulkių šleifas, su mumis sveikinosi pakelės medžiai bei krūmai. Beveik nesikalbėjome, nes ir be žodžių buvo aišku, kad viskas gražu ir gera. O tada tik šast ir mano pati atidarė savo dailią burnytę: „Noriu tavęs kai ko paklaust. Bet pažadėk, kad atsakysi sąžiningai ir neišsisukinėdamas.“
Dėbtelėjau į ją, veidelis rimtas. Pamaniau, kad klausimas bus apie tai, kiek dar ilgai nereaguosiu į jos pastabas, jog turiu susitvarkyti savo darbo kambarį? Jai vis vaidenasi, kad vorai iš ten plinta po visą butą. Tiesą sakant, jau pavargau įtikinėti, kad vorai yra be galo mieli padarai, nešantys laimę.
„Mmmm... Mieloji, aš ir be diskusijų žinau, kad reikia apsikuopti. Taškas, grįšim ir ryt-poryt susitvarkysiu! Pati gi matei – neturėjau laiko peržiūrėti to sąvartyno, dirbau, ariau, kad mūsų šeimai būtų geriau. Mano gi mintys mikliau sukasi, kai aplinkui įprastinis mielas „bardakas“, o ne ligoninę primenantis sterilumas“, – atsakiau jai.
„Visai ne to norėjau paklaust, išminčiau. Tai ar atsakysi sąžiningai kaip per išpažintį?“ – vėl paklausė ši.
„Gerai jau gerai, mano Doloresa, būsiu atviras visais iki vieno klausimais“, – sutikau.
„Tai va, – tęsė ji. – Klausiu. Ką tu darytum, jeigu aš vieną kartą suklysčiau ir tau būčiau neištikima? Vieną vienintelį. Ar sugebėtum atleisti?..“
Žiurksau į ją apstulbęs. Manyje mikliai pasileidžia pragaro programa. Dar spėju pamatyti, kaip prakeiktas mūsų „Subaru“ rieda į pakelės griovį, staigiai spaudžiu stabdžius...
Kol ji teikėsi iškelti iš sėdynės savo stebuklingą užpakaliuką ir pradėti pasiaiškinimus, jau spėjau išlipęs apspardyti niekuo dėtos mašinos padangas.
„Klausimas, šiaip, buvo grynai teorinis“, – pasakė ji.
„Maniau, kad mes prieš kokius 20 metų išaugom iš to amžiaus, kai svarstomi „kas būtų, jeigu būtų“ klausimai...“ – atsakiau.
„O aš nemaniau, kad tu tapsi tokiu nuobodžiu realistu be vaizduotės“, – nusivylė žmona.
Paaiškinau, kad aš toks ir nesu, bet fantazijoms reikia turėti saiką ir vietą.
„Bet tu pasižadėjęs taip ir neatsakei į konkretų klausimą“, – šiepė ji iltis, patenkinta savimi, o gal ir mano reakcija. Žmona – labai žavi moteris, kuri man nūnai baisingai priminė pumą.
„Nori atsakymo?! Prašau! Pasiimčiau šturmui skirtą karabiną. Tokį, kurio kulkos eina kiaurai sienas. Ir išpleškinčiau išdavikus. Ir neaiškink man nieko apie moralę – koks klausimas, toks ir atsakymas!“ – neištvėriau aš.
„Net jei tai tebūtų vienkartinė klaida?!“ – perklausė ji.
„Klausyk, aš nenoriu svarstyti nesąmonių, nes kai jos taps „sąmonėm“, pasekmių negali prognozuoti niekas. Aš tavim tikiu labiau nei savim, tai pati suvok, kokį sambrūzdį įneštum į mano smegenis. Iš kur tavo galvytėje toks absurdas?“ – pasiteiravau dabar jau aš.
Ji atsakė, kad perskaitė vieno šeimos psichologo straipsnį su patarimais...
„Viešpatie, negi nesupranti, kad jie savo pliurpalais ieško naujos klientūros, nes iš jos ir gyvena?! Ir ką, tame straipsnyje siūlė uždavinėti tokius klausimus?“ – pasitikslinau.
„Panašiai. Ir pažiūrėti, kokia bus reakcija. Ir žinai, įspėjo, kad kai ji labai audringa, tai ir problemos laukia didelės“, – paaiškino žmona.
Apkabinau savo gyvenimo moterį. Neturėjau laiko susimąstyti, kodėl ją patraukė tokios „literatūros“ skaitymas. Gal dėl tų, kad kai nėra realių problemų, jas reikia susikurti?
Pro šalį važiavusi kita mašina sulėtino greitį, kad padėbsotų į skersai kelio stovintį automobilį ir keistą besiglėbesčiuojančią porelę. Rodau jiems „No problem“ (jokių problemų – angl.) ženklą, čiuožkit velniop!
Sėdom į automobilį ir mes. Užriaumojo 200 tūnančių po kapotu arklių. Pajudėjome pirmyn, už savęs palikdami kai kuriuos tarpusavio atitolimus.
Biesas žino, gal tie psichologai kartais ir pataiko su savais pliurpalais. Gal, gal, gal – sukasi ratai ratu į tą patį minčių taktą, vėl keldami dulkes. Gal kai viskas ramu, tu tame ramume paieškosi purvo, kad jo neradusi suprastum, jog aplinkui yra švaru bei pasidžiaugtum tuo? Gal, gal, gal...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
