Žinai, niekada negalvojau, kad rašysiu kur nors ir išsipasakosiu. Bet, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“.
Taigi, nuo mažens buvau kaip lėlytė – gražiomis akimis, storais plaukais ir lieknutė. Visi tik nešiodavo ant rankų. Žinoma, visa tai pasikeitė, kai pradėjau bręsti. Normalu. Brendimas mano kūno formas pakeitė visiškai, iš lėlytės virtau kriauše (na, toks figūros tipas).
Mokykloje patyčių nepatyriau dėl savo išvaizdos, na, arba tiesiog to nepastebėdavau, nes visuomet buvau stipri asmenybė, su visais mokėdavau rasti bendrą kalbą, turėjau nemažai draugų.
Bet stipri aš buvau tik kitiems, viduje visada jaučiau didelį kompleksą. Lankiau šokius, dainavau, grojau, ieškojau kuo daugiau užsiėmimų, kad tik nebūtų laiko pavalgyti.
Kartą per pamoką eidama užkabinau klasioko daiktus ir jie nukrito. Išgirdau repliką: „Tai ką, netelpi?“ Į ją kaipmat atšoviau kita replika, nes niekada negailėdavau pašiepti tą, kuris mane pašiepia. Bet grįžusi namo, pamačiau ant sienos kabančias savo nuotraukas, kur dar buvau visai kūdutė ir supratau, kad reikia vėl tokiai tapt.
Tuo metu svėriau apie 63 kg, o ūgis buvo apie 170 cm. Vaikinų dėmesio nelabai sulaukdavau, dėl to kaltinau tik savo išvaizdą. Taigi pradėjau laikytis šiokios tokios dietos, sportuoti, tapau irzli, viskuo nepatenkinta, ypač jautri.
Žinoma, per kelis mėnesius numečiau nedaug, gal 10 kg, bet kūno formos pasikeitė. Mano viršutinė dalis niekada nebuvo apkūni, bet svoris nukrito būtent nuo jos. Visos aptemtos maikės tapo per didelės, krūtinė visiškai sumažėjo, veidas sulyso, pabalo. Daug kas galvojo, kad kažkuo sergu. Bet aš maniau, kad tai normalu, kad turiu numesti dar tiek pat kilogramų.
Atėjo vasara, o aš vis dar gėdijausi savo kūno. Bet vasarą išvykau kuo toliau nuo tėvų, draugų, išvažiavau į mažą Lietuvos miestelį ir ten susiradau darbą. Vėliau atsirado ir keletas draugų. Ir nuo tada mano mąstymas pradėjo keistis.
Kažkada naujasis mano draugas Tomas, supratęs, kad aš nieko nevalgau, man pasakė: „Žinai, Agne, tu graži, bet graži ne tiek išore, bet vidumi. Tu turi priimti save tokią, kokia esi, ir pamatysi – įsimylėsi save.“
Galvoju, ką jis čia nusišneka, bet tada atsirado vienas vaikinas, kuris man rodė dėmesį, tačiau aš jam jokios simpatijos nejaučiau, bet laikas, praleistas su juo, buvo tikrai smagus. Pastebėjau, kad pradėjau vėl valgyti, mat jis buvo kulinaras, padarydavo pietus ar vakarienę ir mane pasikviesdavo.
Po kelių mėnesių pasijutau truputį pilnesnė, bet laimingesnė. Pasimatavau maikutę, kurią buvau nusipirkusi prieš išvykdama iš namų. Pamačiau, kad ji aptempta, o ir krūtinė padidėjusi. Pasijutau taip gerai, kad net nemoku paaiškinti to jausmo. Pažiūrėjau į veidrodį ir pati sau nusišypsojau.
Po poros mėnesių pradėjau žydėti. Šypsena nuo veido nedingo visą parą, niekas manęs neerzino. Pastebėjau, kad ir Tomas į mane pradėjo žiūrėti kitaip, o ir jis man pradėjo patikti, nebeerzino jo tas spontaniškumas ir garsus kvėpavimas.
Vieną dieną jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Agne, iš pradžių aš įsimylėjau tavo vidų, bet dabar pamilau ir tavo išorę“ ir karštai mane apkabino ir pabučiavo. Ir dar pridėjo aštrią repliką: „O, pagaliau atsirado, ką pačiupinėti.“
Ir aš jam atsakiau: „Įsimylėjau save iš naujo.“
Dabar mes su Tomu esame laimingai susituokę, auginame mažą dukrytę ir laukiame dar vieno mažo stebuklėlio. Ir kiekvieną rytą jis priėjęs prie manęs pasako: „Mylėk save taip, kaip myli mūsų stebuklėlius ir mane.“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
