Viskas prasidėjo jau seniai, mano tėtis yra užkietėjęs alkoholikas. Dar būdamas jaunas (dabar jam 42 m.) mėgdavo išgerti ir niekada neatsisakydavo taurelės. Bet visą laiką dirbo ir užsidirbdavo. Išlaikė ne tik mane, bet ir mano mamos vaikus, kurie net nėra jo vaikai.
Kai man buvo 5 metai, tėtis susirado naują moterį, mano mama – naują vyrą, ir pasuko skirtingais keliais. Tuo metu jis buvo jau 10 metų užsikodavęs.
Taip ir ėjo gyvenimas, viskas buvo tikrai kaip iš filmo. Pasistatė namą, pasodino medį, susilaukė sūnaus. Tėtis dirbo, žmona buvo jo dešinioji ranka. Visada buvo maišai pinigų, jis buvo gerbiamas žmonių ir turėjo didžiulę įtaką kitų žmonių nuomonei ir pasirinkimams. Jis buvo labai protingas ir fenomenalus žmogus, apsiskaitęs ir išprusęs.
Bet paslydo. Pirmą kartą gal po 6 gyvenimo metų kartu – visą vasarą gėrė, nes kažkas nepasisekė versle. Žmona susitaikė su tuo ir bandė nuraminti jo sielvartą ne tik jį glostydama, bet ir pati pirkdama jam alkoholį. Tada jis susirgo kepenų ciroze, visas buvo geltonas, kiek pamenu.
Bet niekas iš aplinkinių nenukentėjo, jis buvo ramus, gėdydavosi, kad vaikai mato jį girtą, todėl visą vasarą tūnojo kambary, bet sugebėjo toliau išlaikyti šeimą finansiškai. Antras lūžis įvyko po dar 5 metų. Jis tęsiasi iki dabar, jau metus. Kiekvieną dieną vis blogiau, žmogus degradavo visomis prasmėmis. Namai užstatyti, mašinos parduotos, aplinkiniai atsiriboję, draugų nėra. Pagrindinės aukos mes: žmona, močiutė, aš ir dar du vaikai. Metus girdim tik viena: „eisiu pasikart“ arba „daugiau jūs manęs nematysit“.
Buvo muštynių, jis vaikėsi vaikus po kiemą su benzininiu pjūklu, su peiliu, išdaužė mašinos stiklus. Kartą kvietėm policijos pareigūnus, kurie sugebėjo jį uždaryti parai, o vėliau namuose vėl vyko tas pats.
Nesakau, kad buvo kažkokių labai ypatingų fizinio smurto atvejų, bet psichologinio smurto, kokį patyrėme mes per šiuos metus, nelinkėčiau net didžiausiam priešui.
Bandėm imtis įvairiausių priemonių. Lankėmės ligoninėse, ėjom pas psichologus, bėgome iš namų ir panašiai. Mes jį vadinam „protingu durnium“. Jūs pagalvokit, koks turi būt žmogus unikalus, jog Žiegždriuose jam davė mobilųjį paskambint, kas praktiškai yra neįmanoma.
Aišku, visi sakys – bėkit nuo jo neatsisukdami, bet labai paprasta pasakyt. Šiuo metu padaryčiau viską, net parduočiau sielą velniui, kad galėčiau padėti jam ir visai šeimai. Man jo gaila, nes jis išprotėjo, ir jam reikia rimtos specialistų pagalbos, kurios jis nesutiks priimt.
O pas mus Lietuvoje nėra tokio dalyko, kaip gydymas per prievartą. Daug lengviau palaukti, kol pats žmogus arba jo auka bus vežama į morgą ir tada pora savaičių kalbėti, jog padarysim taip ir kitaip, kad Lietuvos žmonių gerovė būtų užtikrinta. Kalbos ir lieka kalbomis.
Taip, aš suprantu, jog kiekvienas žmogus turi laisvę ir teises. Bet, manau, turi būti griežtai priimtas įstatymas, kuris nurodytų, jog aplinkiniams ar šeimos gerovei kenkiantis, psichiškai nestabilus žmogus turi būti ne baudžiamas, o gydomas.
Viskas, ko noriu šiuo metu, yra tėčio sveikas protas, nes jeigu mes jį paliksime, į kapines keliaus jis, o jeigu ir toliau neis užkirsti kelio jam smukdytis, kažkas į kapines eis nuo jo rankos, nes jis yra neadekvatus žmogus, kuris visiškai nesuvokia, ką daro. O aš esu bejėgė, nes viskas yra jau išbandyta, o vienintelis tikslas dabar – padėti jam išlikti gyvam.
Todėl, manau, mūsų valstybė privalo imtis griežtų priemonių ir pagaliau daryti tvarką, nes parašyti išdrįsta ne kiekvienas, bet, manau, yra šimtai žmonių, kurie buvo mano vietoje arba yra dabar ir sutinka su mano nuomone.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
