Aš, aišku, nežinau, kas tai yra amortizatoriai ar tepalas, bet žinau tikrai, kad dėl jo dėmesio man irgi sutikčiau juos keisti. Tai va, tokia jau aš, barbė devyndarbė, patrakusiai jautri, empatiška kitų ir savo nutikimams. Oi, atsiprašau, berods jau vyras įčiuožė į kiemą, pažiūrėsim, ar pastebės mano naująją šukuoseną?
Mano vyras šiaip ne bet kas – verslininkas. Rimtas dalykas mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Mus kviečia į žvaigždžių vakarėlius, ir mes abu kartu atrodome daug daug gražiau už bunkes su kavalieriais. Ir mano draugės tą patį sako.
Bet jis retai nori išlįsti iš šešėlio. Vis kartoja man, kad tikri pinigai vaikšto ne ten, kur viskas apšviesta prožektoriais, bet po stalu. Kuo mažiau išlįsi, tuo mažiau tavimi domėsis FNTT, STT ir kitokios man nesuprantamos pavadinimų santrumpos.
Tai štai, išlipo iš savo „Audi“ (nors aš vis kartoju, kad jam prie veido labiau tinka „Mercedes“). Lieknas, sportiškas, įžūlus, niekaip neduotum daugiau metų nei turėtų išrodyti pagal dokumentus. Kaip ten sakoma: vyras yra moters vizitinė kortelė. Taigi, savąją tikrai turiu superinę.
Kaip visada prie jo ausies tas prakeiktas niekad nenutylantis telefonas. Trypia priešais mano akis džigą, kažkam aiškindamas savas tiesas. Jis net nenujaučia, kaip aš gėriuosi savo gyvenimo pasirinkimo išvaizda.Taip šnekėdamas įžingsniuoja į namus – vienoj rankoj prie ausies prikabintas telefonas, kita ranka man įbruka portfelį.
„Ką tu čia šneki?! – pasigirsta riaumojimas. – Asile, tu, darai garso takelį vežantį, o ne suicidinį, vsio, dirbk, aš jau namie...
Oj, kokia tu gražutė, mano mergaite! – pagaliau pastebi mane, savo didžiausią turtą, kurio jis, neregys, niekaip deramai nesugeba įvertinti. – Oj, kokie gražūs nagučiai, kada tu juos ir spėjai taip pasidailinti, mažute? Ir kokios šalies vėliavos spalvomis čia juos išdabinai?“ – klausia ir bučiuoja pirštukus.
„Nagučiai jau trys dienos tokie, – pasipiktinusi atšlyju nuo jo. – O kaip plaukai?“ – dar užklausiu niekam nebereikalingą klausimą.
Vėpso, kažką mąsto, daug jis moka prigalvoti išsisukinėdamas, tai šįsyk irgi paleidžia eilinę dūmų uždangą – atseit, jeigu aš kasdien keičiu šukuosenas ir atspalvius, ir visos pasakiškai gražios, tai kaip tarp jų nesusipainiosi? Vėl skamba jo telefonas, po to ir kitas.
Ir prasideda: „Įjunk greit teliką! – čia nurodymas man, kokia naujokė jį netgi palaikytų ne įsakmiu, o seksualiu.
„Iš kur ištraukei, kad aš juos piarinau?!“ – jau klykia brangusis į ragelį, tuo pat metu kitame telefono aparate pats ieškodamas numerio.
Viskas, man gana, pasitraukiu iš avanscenos lipdama laiptais į mūsų-namų-mūsų-tvirtovės antrąjį aukštą. Man tikrai gana.
Vieta plačioje lovoje greta manęs vėl tuščia, mane šildo tik noutbukas, vėl skaitau Renatą ir žliumbiu. Kam čia pagrasinsi celibatu?
Prieš užmigdama tarp svajų susimąstau, kaip būtų gerai – negyvenama sala, kur esu tik aš ir tu. Betgi jau žinau, ką tu man pasakysi: „Norint turėt negyvenamą salą be rūpesčių teks labai ilgai ir nuobodžiai art...“
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
