Prieš daugiau nei trejus metus susilaukėme dukrytės. Pamažu naujojo šeimos nario atėjimo džiaugsmą ėmė keisti nerimas. Pirmą mėnesį nekaip atrodė žandukai. Vijau bet kokias ligos tikimybes šalin – įtikinėjau save, kad valosi organizmas, puola hormoniniai, prakaitiniai spuogai. Juk mes su vyru nealergiški, net neįsivaizduoju „su kuo ši liga valgoma“!
Antrą mėnesį dar blogiau – žandai šerpetoja, bėrimas plečiasi į kūnelį. Pamažu pradėjome „draugauti“ su įvairiomis gydymo įstaigomis. Nors ir kaip bėgau, diagnozė aiški – dukrytė alergiška... Ir net labai alergiška, su stipriu atopiniu dermatitu. Alergiška ne tik tiems visuotinai pripažintiems alergenams, bet ir iš pažiūros nekaltiems produktams.
Tiek tyrimais, tiek bandymais atrinkom, kas jai netinka. Kadangi maitinau pati, laikiausi dietos, ir šis kelias man parodė, kiek daug aš galiu ir kaip svarbu yra tinkama mityba. Tai galioja ne tik alergiškiems. Visiems. Bet... alergija neišgydoma. Deja. Tik galbūt išaugama.
Smulkiai dukrytės (o kartu ir mūsų, tėvų) kančių aprašyti nematau prasmės, nes tada jau tektų rašyti knygą. Tik galiu pasakyti, kad kol vaikas mažas, tol labiau kankinasi tėvai, matydami žaizdotą kūną ar besikasantį vaiką.
Dabar dukrytei 3 metai. Va dabar tai širdį suspaudžia, kai ji kartoja jai nuolat girdimus žodžius: „tau negalima“, „tau skaudės“, „nesikasyk“ ar kai draugų gimtadienyje vietoj skanumynų nuo stalo tu jai ištrauki jau taip atsibodusį ryžių traputį.
Na, bet ir tai „nuryji“ ir gyveni tikėdamasis, kad vieną dieną ji išaugs. O kol išaugs, norisi, kad dukrytė kiek įmanoma gyventų kaip normalus vaikas.
Darželį pasiryžome pradėti lankyti, kai jai buvo 2 metai ir 8 mėnesiai. Baimės buvo daug, nes tokius vaikus reikia nuolatos stebėti – kad ko netinkamo nepaliestų ar neįsidėtų į burną, kad nenusikasytų iki kraujų...
Bet ji labai komunikabili, labai nori bendrauti su vaikais, todėl nuolatinis buvimas su mama jai tikrai ne pats geriausias laiko leidimas. Savo mieste (ne Vilniuje, taigi problemų dėl vietos darželiuose nėra) aplankėme kelis darželius. Skirtų alergiškiems grupių pas mus nėra.
Buvome sąžiningi – prisipažinome, kad vaikas alergiškas, nors neprivalėjome to daryti, galėjome post factum pateikti pažymą su diagnoze. Tik tai išgirdusios direktorės iš karto labai apgailestaudamos pareikšdavo, kad mūsų priimti negali. „Ji jausis nuskriausta, kad nevalgo kaip visi“, „mes negaminsime jums atskirai maisto“ ir panašios priežastys.
Nors ji ir taip nuskriausta, nors darželiai ir privalo duoti vaikui jam tinkantį maistą (vadovaujantis 2011-11-11 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-964 29.3 punktu „pagal gydytojo raštiškus nurodymus (Forma Nr. 027-1/a) turi būti organizuojamas pritaikytas maitinimas“).
Pagaliau radome darželį, kuris šiaip ne taip sutiko mus priimti. Sutiko tai sutiko, bet kol meniu nesuderintas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, valgyti vaikas darželyje negaus. Todėl pradžioje nuvesdavau dukrytę po pusryčių, o pasiimdavau prieš pietus. Kaip tyčia ji nebuvo iš tų vaikų, kurie nenori į darželį. Jai ten labai patiko!
Po kelių mėnesių derinimo pagaliau dukrytei patvirtino pietus, taigi dabar ateiname po pusryčių, t.y. kiek po 9 val., o pasiimam prieš vakarienę – 15 val. 30 min. (tikiuosi, nereikia pasakoti, kaip tai mums „patogu“). Apie pusryčius ar vakarienę darželis nenori net kalbėti... Kodėl?
Situacija tokia, kad yra patvirtintos normos, kiek baltymų, riebalų, angliavandenių, kalorijų turi gauti vaikas kiekvieno valgio metu. Pusryčiams košė turi būti verdama piene ir dar dedama sviesto, nes kitaip nebus pasiektos normos. Dukrytė alergiška be išimties visiems pieno produktams, tai kaip surinkti patvirtintas normas?
Vakarienei taip pat dažniausiai būna kažkas pieniško ar iš kviečių, bulvių, ko dukrytei taip pat negalima. Sutiktume nunešti savo pagamintą maistą – negalima. Sutiktume nunešti tuos maisto produktus, iš kurių patys jai gaminame valgyti – negalima.
Nors žinau, kad kiti darželiai priima, bet taip jie nusižengia taisyklėms ir jei bus patikrinti – gaus baudą (mūsų darželis jau yra gavęs). Taisyklėms, kurias kažkas seniai seniai sugalvojo ir nesiruošia pakeisti, atsižvelgiant į vis didėjantį alergijų mastą.
Gal jie galvoja, kad vaikas, negaudamas nustatytų normų, neaugs? Dukrytė nuo pat gimimo nėra gavusi daugelio produktų, kurie dažno lietuvio racione sudaro 70-80 proc. Ir ką – auga sveika, stipri, serga labai retai. Manau, kad kaip tik ji sveikai maitinasi, nes valgo ir mėsos, ir daug daržovių, vaisių, sveikų kruopų.
Gal galėtų atsakingi asmenys paaiškinti, kodėl alergiškiems vaikams yra ribojama socializacija (kiek žinau, daug kam savo mieste išvis nepavyksta rasti darželio, kuris priimtų alergišką vaiką)? Kodėl ir taip jau likimo nuskriausti vaikai yra sąmoningai šitaip išskiriami, atstumiami?
Kodėl esant oficialiai patvirtintai diagnozei (dėl kurios dukrytė net turi neįgalumą) negalima padaryti išimčių – nusižengti normoms ar bent jau leisti atnešti savo pagamintą maistą ar produktų, iš kurių būtų gaminamas tinkamas maistas?
Darželis ir pats galėtų nupirkti tų produktų, kurie tinka alergiškiems vaikams, bet maistui skiriamų pinigų neužtenka, o tėvai jų duoti papildomai taip pat neturi teisės. Kodėl?
Gal galėtume imti pavyzdį iš labiau išsivysčiusių šalių, kur atėjus į darželį ar mokyklą tėvai užpildo anketą, ką vaikas valgo ir ko ne. Ir net nebūtinai dėl alergijos, o ir dėl įsitikinimų!
Ech, žinau, kad šią sistemą sukūrusių žmonių atsakymas būtų formalus – yra patvirtintos tokios normos, vadovaujantis kokių nors gydytojų, mitybos specialistų rekomendacijomis ir taškas. Nes nu kam čia svarbūs ne tokie kaip visi...
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
