Įsivaizduokite: jums stovint eilėje ateina žmogus ir atsistoja priešais jus. Pradeda kalbėtis su priešais esančiu pažįstamu ir taip lyg niekur nieko... įsitrina į eilę. Tikrai užknisantis elgesys.
Bjauriausia, kad tokioje situacijoje sutrinki ir nebežinai, kaip elgtis. Atrodo, lyg ir galėtum praleisti pro akis ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Gal tikrai žmogus nuėjo paimti, ko pamiršęs, o kitas jam saugojo vietą.
Bet tada pagalvoji, o kur mandagumas? Turi tik kelias prekes? Skubi? Ir gražiai paprašyti užleisti neįmanoma?
Prieš gerą mėnesį atsidūriau tokioje situacijoje, kuri tikrai papiktino. Grįždamas iš darbo užėjau į parduotuvę. Daug prekių nepirkau, nes daug ir nevalgau. Kai atėjau prie kasos, paskutinė eilėje stovėjo moteriškė su tikrai nemažu vežimėliu. Ir štai iš kažkur išdygo jos draugė su pilnu krepšeliu prekių.
Jos pradėjo kalbėtis ir naujai atėjusi moteris sau ramiausiai atsistojo už pirmosios. Aš tarsi ir mėginau kūnu blokuoti šį akiplėšišką gestą, bet ji vis viena įlindo.
Po sunkios darbo dienos mano nervų sistema ne geležinė. Todėl pakeltu balsu pasakiau, kad taip elgtis nemandagu, negražu ir apskritai – žema. Ir ką jūs galvojate?
Ji, žiūrėdama ramiomis kiaulės akimis, pradėjo man aiškinti, kad eilėje ji stovėjo dar prieš man ateinant. Tarsi teleportavosi kažkur iš anapus. Žinoma, jos draugė pradėjo dėstyti, kad buvo užėmusi moteriai vietą... Bet čia juk ne gydytojo kabinetas!
Aš lyg ir norėjau ginčytis, bet argi tu perkalbėsi lietuvį? Numojau ranka ir pagalvojau, kad neverta gadintis nervų. Bet šią tradiciją galime pastebėti vis dažniau. „Laikiau draugui vietą“? Žmonės, pasimokykite vieną kartą elementarios kultūros ir mandagumo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
