Senovėje vyras ir moteris buvo vadinami žmogumi ir žmona. Sakoma, kad visos žmogiškos savybės atsiranda nuo Tėvo, o žmoniškos – nuo Motinos.
Žmogiškumas – tai viskas, kas būdinga žmogui: savigyna, narsumas, kovingumas, pergalės troškimas, kerštingumas. Žmoniškumas – tai žmonos savybės: globėjiškumas, švelnumas, motiniškumas, rūpestingumas, meilumas, atjauta...
Deja, šiuolaikiniai jaunuoliai dažnai auklėjami tik TV ir visagalio interneto, kur dominuoja vyrų taisyklės. Motinos užimtos šimtais darbų ir pareigų, todėl nebeskiria vaikams tiek dėmesio, kiek reikėtų tam, kad jie užaugtų nors truputėlį žmoniškesni...
Esu vieniša motina, auginanti 16 metų sūnų. Stengiuosi jam duoti viską, kad neišsiskirtų iš kitų bendraamžių, kurie turi abu tėvus. Motoroleris – irgi tas daiktas, kurį nusipirkom, kad neliktų už draugų rato ribų.
Kadangi suskilo motorolerio veidrodėlis, nusprendžiau pasirūpinti vaiko saugumu ir gauti naują. Sunku moteriškei susigaudyti tokiuose reikaluose, tad pradėjau nuo sendaikčių turgaus. Tenykščiai vyrai patarė nusipirkti bet kokį naują ir kreiptis į „Stiklitą“, kur man išpjaus tokią formą, kokios reikia. Taip ir padariau.
Iš kito miesto specialiai atvykau į Klaipėdą. Susiradau minėtą įmonę. Toji maloniai nukreipė pas meistrus Artojų gatvėje. „Palaužiusi“ automobilį per klaikias žvyrkelio duobes, pagaliau radau išsvajotą servisą, kuriame dirbo trys vyrukai.
Gražūs kaip iš katalogo... Apsidžiaugiau pamačiusi tokius mielus veidus. Tačiau užteko pasakyti savo problemą ir veidai kaipmat persimainė... Kariškai buvo pasakyta, kad jie tokių darbų neatlieka. Tik iš savo medžiagų ir tik už 15 eurų.
Bandžiau aiškinti, kad jau išleidau pinigus veidrodėliui turguje, kad sumokėsiu už išpjovimą, nes jie, profai, užtruks tik vieną minutę... Tačiau kariškas tonas nukreipė mane eiti už durų, pas viršininką.
Ten užėjusi pasijaučiau šiukšle, nes, kol reikalai buvo tvarkomi telefonu, viršininkas į mane net nepažvelgė. Tyliai nusižeminusi stovėjau, laukdama leidimo kreiptis.
Pagaliau į mane nukrypo jo žvilgsnis. Paaiškinau situaciją. Jis išsivedė mane laukan – jaučiausi lyg prasikaltusi mokinukė, išvedama direktoriaus.
Viršininkas paklausė meistrų, ar šie man paaiškino, jog tokių darbų jie neatlieka. Vyrai palinksėjo galvomis. Tada viršininkas paklausė manęs, ko aš dar noriu, ir pasakė, kad jie pjauna tik iš savo žaliavų. Mostelėjo į krūvą stiklų ir uždarė paskui save duris.
„Nejaugi negalit man padėti? Juk čia jums tik minutės darbas ir aš sumokėsiu, – bandžiau pasibelsti į vyrų sąžinę. – Juk turit savo vaikų... Supraskit, kad man rūpi sūnaus saugumas.“
Tada iš vieno išgirdau, kad jis paauglystėje neturėjo motorolerio. Kitas pasiūlė išsipjauti pačiai ir numetė tam skirtą įrankį. Nutariau padaryti jiems gėdą ir išsipjauti pati, nes neatrodė, kad tai neįmanoma. Uždedi senąjį perlūžusį veidrodėlį ant didesnio naujo ir apvedi pjovikliu. Vos pradėjau matuoti ir įrankį čiupinėti, jis buvo išplėštas man iš rankų, pareiškus, kad įrankis brangiai kainuoja, o aš jį galiu sugadinti...
Turbūt galima įsivaizduoti, kaip jaučiausi. Tai buvo tikrų tikriausios patyčios. Negalėjau patikėti nei savo akimis, nei ausimis. Nesu ta moteris, kuri negali gyventi be vyro. Daug ką tikrai galiu pasidaryti pati. Tačiau aišku, kad tai, kas susiję su technika – ne man. Todėl dažnai tenka kreiptis į visokius servisus, kur manęs, kaip tikros blondinės, visada maloniai ir kantriai išklauso, paaiškina, padeda.
Niekada nebuvau susidūrusi su tokiu elgesiu, kaip šįkart. Jis man pasirodė arogantiškas. Išvairavusi iš serviso kiemo pasijutau tokia pažeminta ir sugniuždyta, kad netikėtai sau pačiai sustojau ir užsikniaubusi ant vairo pradėjau balsu raudoti.
Apsiraminusi paskambinau į tą pačią „Stiklitą“ ir papasakojau situaciją. Maloni moteris nuramino mane ir nukreipė į kitą servisą Šilutės plente. Nors teko važiuoti per pusę miesto, tačiau ten darbuotojų elgesys buvo lyg balzamas širdžiai. Maloniai paaiškino veidrodėlių subtilybes. Kodėl netinka mano atsivežtasis. Kad ir jie išpjaus iš savo medžiagų, beje, už 10, o ne 15 eurų.
Juk tik tiek tereikėjo – malonaus tono, kvalifikuotos konsultacijos, ir situacija būtų buvusi išspręsta. Būtent to ir trūksta Artojų gatvės vaikinams. Beje, gatvės pavadinimas šioje situacijoje idealiai tinka. Nes, nepaisant kataloginės išvaizdos, iš kišenių kai kam kyšo plūgo rankenos...
* * *
Klaipėdoje, Artojų gatvėje, esančio autoserviso „Vidukas“ direktorius Vidas Ramanauskas patikino, kad iš laiško autorės darbuotojai nesityčiojo.
„Neišpjauta buvo dėl techninių galimybių neatitikimo. Paprasčiau – mes neturime tokių galimybių. Galime per kokybės inspekciją pateikti visą medžiagą raštu, paaiškinančią, kodėl tiksliai negalėjome atlikti, ko ji prašė. Mes užsiimame tik lenktais veidrodėliais, jai reikalingas veidrodėlis buvo tiesus – mes fiziškai negalėjome nieko padaryti.
Kitame servise veidrodėlį moteriai išpjovė todėl, kad jie turėjo tam tinkamas stakles. Mūsų servise – kita technologija, kitas pjovimas.
Minėtą įrankį moteris griebė pati ir pradėjo jį gadinti. Pradėjo juo braižyti stalą. O įrankio antgalis – deimantinis, todėl pasakėme jai, kad įrankis labai brangus ir taip jį sugadins. Niekas jai jo nemetė – jeigu jį numesi, deimantinė galvutė sulūš. Čia tas pats, kas akinius numesti. Viskas buvo pasakyta paprastai.
Moteris palinkėjo mums nelaimių, nesėkmių, pažadėjo visur kreiptis – kaip ir matau, kad padarė“, – savo versiją pateikė V.Ramanauskas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
