Auginau du sūnus. Buvau prisiekusi sau priimti jų išrinktąsias tokias, kokios yra. Nelįsti nei į jų gyvenimus, nei į lovas – patys išsirinko, patys tegul ir tvarkosi.
Vyresnėlio žmona pasitaikė puiki. Mergaitė iš geros šeimos, vaikai draugavo nuo paskutinių mokyklos klasių, susituokė ir padovanojo mums porą gražių anūkėlių. Buvome labai laimingi ir laukėme, kol galėsime susipažinti su jaunėlio mergina, kai jis tokią susirado. Tarp mano vaikų gana nemažas amžiaus skirtumas, tad kai vienas jau sūpavo savo vaikus, antrasis dar tik baigė mokslus.
Paaiškėjo marti praeitis
Sužinojusi, kad būsiu supažindinta su dar viena būsima marčia, laukiau jos kaip brangiausios viešnios – stalas nukrautas, atskiras kambarys jaunimui paruoštas. Viskas – kaip priklauso.
Atvažiavo jis su savo panele. Aišku, iš pradžių jai jokių jausmų nejaučiau – koks gali būti priešiškumas, kai matai žmogų pirmą kartą gyvenime? Tik tuokart ji man pasirodė tokia keistoka. Labai tyli, vaikšto kaip pelytė, nedrąsiai akis nudelbusi. Kalba tik paklausta, pati nieko apie save nesipasakoja. „Nurašiau“ visą tą nejaukumą pirmai pažinčiai.
Tik paskui sužinojau, kad ji yra visiška našlaitė, auginta tetos. Kiek supratau, abu jos tėvai buvo asocialūs, gerdavo, o ir anksti mirė – dar jai mokantis. Prisimenu, tada man net širdį suspaudė. Pagalvojau, koks nelaimingas vaikas. Kartais likimas būna tikrai negailestingas to nenusipelniusiems žmonėms.
Ėmiausi ją globoti, padrąsindavau, patardavau. Sūnui nematant kyšteldavau į saują pinigų ar padovanodavau kokį gražesnį rūbą, kvepalų. Galų gale galvojau užsitarnavusi jos pasitikėjimą ir pagarbą. Ji buvo su manimi vis drąsesnė, dažnai likusios vienos, kai sūnus išvažiuodavo tvarkytis reikalų su tėveliu, ilgai plepėdavom, ruošdamosios po namus.
Tinginė ji nebuvo, nesumeluosiu. Indus padėdavo išplauti ir vyrams pietus pagamint. Pradėjau tyliai džiaugtis, kad ir jaunėlis sūnus susitvarkė gyvenimą, ir tikriausiai greit turėsiu dar vieną artimą žmogų. Net pradėjau į tą mergaitę žiūrėti kaip į dukterį, kurios niekada neturėjau.
Tik vieno dalyko nežinojau – kad ant savo krūtinės visą laiką šildžiau klastingą gyvatę.
Anūkės išvaizda sukėlė abejonių
Kai pagaliau sužinojom, kad jie ruošiasi susirašyti, apsidžiaugiau. Nors buvo keista, kad jie lyg ir paskubėjo, nes sūnui dar buvo likę mokytis apie pusę metų. Susirašė jie kukliai, paskui buvo tik vakarienė artimiausių žmonių rate. Vėliau sužinojome, kad priežastis skubai visgi buvo – jaunoji, pasirodo, jau laukėsi.
Tiesą sakant, numojau į tai ranka. Kaip nors mūsų padedami susitvarkys, juk pati gimdžiau gan jauna ir nieko: namai pastatyti, sūnūs užauginti, tai ir čia ne tragedija.
Po kelių mėnesių pardavę mišką padovanojom jaunavedžiams dviejų kambarių butą mūsų miestelyje ir padėjome jį apstatyti. Gimė mergaitė, važinėjau marčiai padėti tvarkytis, kol išeis į darbą... Bet vienas dalykas man kėlė nerimą.
Naujoji anūkė buvo juodbruva, visai nepanaši nei į marčią, nei į mano sūnų. Plaukiukai sukosi, nors garbanotų žmonių neturim savo giminėj. Apie tas mintis marčiai, savaime suprantama, nieko nesakiau. Nepažinojau jos tėvų, nekaltinsi juk žmogaus nebūtais dalykais ir fantazijomis – kas, jei anūkė paveldėjo gymį iš kitų senelių?
Bet tikrasis cirkas prasidėjo, kai sūnus nusprendė išvažiuoti su pažįstamais į Norvegiją ir padirbėti statybose. Atsisveikinom, jaunoji žmona raudojo kruvinom ašaromis ir man niekas nedilgtelėjo po širdim, nors turėjo.
Atvykus į svečius – staigmena
Praėjus keliems mėnesiams, sūnui dirbant užsienyje, iš jų kaimynės, kurią pažinojau nuo seno, gavau gana keistą pastabą.
„Genute, gal tu geriau pažiūrėk savo marčią, – pasakė ji man. – Tuose namuose, žinok, negeri dalykai darosi, tik tu turbūt nieko nežinai.“
Ir žinot, nuvažiavau neperspėjusi – su dingstimi aplankyti anūkę. Durų man kažkodėl neatidarė, nors girdėjau, kaip kambaryje knerkia vaikas. Išsigandusi, kad gal marti paliko anūkę vieną, duris atsirakinau savo raktu, įvirtau ir... Prieš mano akis atsivėrė toks vaizdelis, kad net griebiausi už širdies. Negalėjau patikėti savo akimis. Marti pusnuogė graibėsi drabužius, o prie lovos į kelnes bandė įšokti nepažįstamas vyras.
Kai pamačiau, kaip jis atrodo, viskas stojo į savas vietas. Iškart supratau, iš kur mergaitės toks tamsus gymis. Anas vyras buvo juodaplaukis!
Neatsimenu, ką aš tada dariau ir ką sakiau, viskas buvo kaip per miglą. Apšaukusi marčią ir išvadinusi ją tuo, kuo nusipelnė būt išvadinta, išlėkiau pro duris, o tas vaizdas stovėjo man prieš akis. Tokio brudo niekada nepamiršiu.
Problemos tik prasidėjo
Paskui, per kelias savaites, kaip sniegas ant galvos nukrito dar blogesnės žinios. Kiek pasiklausinėjusi, iš patikimų žmonių sužinojau, kad su tuo vyru mano sūnaus žmona susitikinėjo dar iki jiems susipažįstant, paskui dėl kažko susiriejo, o tada susitaikė ir susitikinėdavo jau mano sūnui už nugaros. Tik tekėti už ano neskubėjo, nes plikas, basas ir dar mėgėjas išgerti.
Svarsčiau, kaip visa tai pasakyti sūnui – jis juk ją tikrai mylėjo. Bet nebuvo, ką daryti. Pasakiau, kai paskambino pasiteirauti, kaip laikomės ir papasakoti apie save.
Jis grįžo į Lietuvą, dabar tvarko skyrybų dokumentus, bet problemų yra daugybė. Marti nepripažįsta, kad dukra ne jo, tad darysime DNR tyrimą. Ji draskosi dėl mūsų dovanoto buto – kadangi gavo jį jau santuokoje, tai turi teisę į jo dalį. Reikalauja sūnaus mokėti jai alimentus, net grasina. Per visą miestą skleidžia apkalbas apie mūsų šeimą, kad mes norim ja atsikratyti, o ji yra nekalta auka.
Sūnus po to įvykio visiškai pasikeitė, aš pradedu nepažinti savo vaiko. Buvęs darbštus ir linksmas, dabar atrodo visiškai sugniuždytas. Jam taip skauda širdį, o aš nieko negaliu padaryti. Visiškai nieko. Dabar bijau, kad tik nesugalvotų žengti kokio nors baisaus neapgalvoto žingsnio.
Tai tiek mano istorijos apie marčias ir anytas. Kaip sakoma, tyli kiaulė gilią šaknį knisa, o šita tyli mergužėlė taip sukniso mūsų šeimos gyvenimą, kad dar ilgai neatsigausime. Aš jau ją šimtą kartų prakeikiau. Prakeikiau tą dieną, kada ji pirmą kartą peržengė mūsų namų slenkstį.
Todėl, jei tik yra galimybė, tikrinkit, kokį žmogų priimat į savo namus. Kad nepasigailėtumėt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
