Kai pradėjom susitikinėti, jis buvo romantiškas. Kviesdavo į netikėtus pasimatymus, dažnai dovanodavo gėles, kalbėdavo švelnybes ir kitaip meilikaudavo. Tai truko trumpai – pirmus tris mėnesius. Bet per tiek laiko spėjau jį įsimylėti.
Tiksliai atsimenu dieną, kai tai baigėsi. Staiga, tarsi iš oro, viskas. Šaltis. Mes neišsiskyrėme, paprasčiausiai santykiai kažkodėl kardinaliai pasikeitė.
Tai keistai sutapo su diena, kada santykiai jau aiškiai pasirodė rimti. Prisireikė spręsti kontracepcijos klausimą ir kadangi jau kalbėjome, kad esame rimta pora, dėl kontracepcijos irgi viską susitarėme kartu. Po to jis pasakė: „Oho. Su niekuo man dar nebuvo tokių pokalbių.“ Juoksitės, bet šie žodžiai buvo dvejų metų bandymo jam įsiteikti pradžia.
Labiau už viską jam reikėjo erdvės
Taigi, kartu buvome dar dvejus metus. Nesipykome kiekvieną dieną ir nebuvo visą laiką blogai, žinoma. Bet jo elgesys... Pasakau, kad noriu su juo pasivaikščioti. Kaip manote, koks jo atsakymas? Tingiu! Pasakau, kad smagu būtų rasti kokią bendrą veiklą. Atsako, kad turi ir taip, ką mėgsta veikti. Juokas ima prisiminus, bet ar įsivaizduojate, kas tai? Tas jo ypatingasis pomėgis – vakarai prie kompiuterio!
Ir neapsigaukit – tai nereiškia, kad kartu su manimi jis norėdavo žiūrėti filmus. Tai reiškia, kad jis norėdavo atsipalaiduoti skrolindamas feisbuką, kol aš virtuvėje gamindavau ir populiariame žurnale skaitydavau, kaip laimingai gyvena kitos poros.
Kitas erzinantis dalykėlis. Man visada atrodė, jog šilčiau atrašinėja vienai draugei negu man. Su buvusia kurso drauge jis rengė bendrus projektus darbui. Ir kai apie juos kalbėdavosi, o aš užmesdavau akį – užtikrinu, žodeliai jai buvo žymiai draugiškesni nei man.
„Gerai sutariam, nes kartu mokėmės. Nevaikštom juk į pasimatymus, dirbam“, – sakė mano ledo princas, o aš, vištelė, tikėjau.
O, ir dar kai kas. Ar daug turite savo ir antros pusės nuotraukų? Aš neturėjau nė vienos gražios. Kodėl? Jis niekada nepozuodavo. Pabandau su juo nusifotografuoti – užsidengia veidą ir stumia šalin telefoną. Apie nuotraukos iš kelionės įkėlimą į tą patį feisbuką irgi jokių kalbų. Visų pirma, nekeliaudavome, nes važiavimą toliau nei į Šventąją jis laikė pinigų švaistymu, o antra – skelbti nuotraukas net nedideliam feisbuko draugų ratui jam atrodė kvaila.
Atrodo, smulkmenos? Bet žinokit, tokie dalykai laikui bėgant labai nuliūdina. Aš net nekalbu apie gėles ar komplimentus. Miegoti sėkmingai būčiau galėjusi ir viena – lovoje jam visada reikėjo vietos, norėjo išlaikyti „savo erdvę“. Jis ir jo erdvė... Poemas apie tai būtų galima rašyti.
Jo erdvė buvo lova, automobilis, kompiuteris, o dar ir rytai bei vakarai, kuriuos norėdavo „ramiai pabūti sau“. Pasakykit, kokia mergina tai ištvertų ilgai? Tik idiotė! Neslėpsiu – tokia ir buvau.
Liejau ašaras ir vaikščiojau aplink jį ratais kvadratais. Išbandžiau viską. Švelniai bandydavau su juo suartėti, maniau, palenksiu meilumu. Nesuveikė. Stengiausi būti tobula lovoje, maniau, tada jau pats nenorės paleisti manęs iš glėbio prieš naktį. Klydau. Atvirai sakiau, ko man trūksta ir primindavau, koks buvo pradžioje. Nieko. Ar bereikia sakyti, jog raudos ir kaltinimai „tu manęs visai nemyli“ taip pat nieko gero nedavė?
Prašiau jo, kad jei nemyli, skirtųsi, nekankintų. Sakiau, kad mylintis taip nesielgia. Bet jis tikino, kad myli. „Aš tiesiog toks. Susitaikyk“, – kartą tiesiai pasakė. Patikėjau juo.
Nelaimė padėjo apsispręsti
O šį rudenį man nutiko nelaimė. Stipriai susitrenkiau stuburą, atsirado ilgalaikiai raumenų spazmai ir beveik mėnesį turėjau gulėti lovoje. Reikėjo pagalbos net apsirengti ir nueiti į tualetą. Maniau, kaip gerai, kad turiu kas manimi pasirūpins.
Bet, o kiek pastangų jam tai kainavo! Rengdavo mane kankinio veidu. Rytais atnešdavo pusryčius tokia mina, kad maniau, geriau jau būčiau badavusi. Nors lova buvo didžiulė, dvigulė, jis drauge nebemiegojo. Pirmas naktis – kad manęs neužgautų, po to – nes „va, kaip šitaip patogiau“. Nė karto nėra paklausęs, kaip jaučiuosi, o kai pati bandydavau pasiguosti, jog skauda, sulaukdavau vieno iš dviejų. Akmeninio veido arba pašaipos, kad esu skysta.
Man tas mėnuo buvo paskutinis lašas. O, kad jis būtų nulašėjęs anksčiau! Bet esu kantri ir paaiškėjo, kad tik mėnuo ignoravimo ligos patale gali priversti padaryti reikiamus sprendimus. O ta frazė, pasakyta, man aimanuojant iš skausmo...
„Visai tu ne kareivis. O jei būtų kas lūžę? Nebūk višta“, – sakė jis ir nusisuko į kompiuterį.
Tie žodžiai man padėjo galutinai apsispręsti. Susikaupiau ir santykius nutraukiau. Taip skaudžiai, kaip nemaniau, kad kada nors teks. Nors iniciatorė buvau aš, bet sunkiau reagavau į viską taip pat aš. Vyliausi, kad nors visada buvo šaltas, dabar gal atsipeikės. Gal jį sukrės tai, kad nebegaliu kartu būti – pagaliau pratrūks jausmai, jis susijaudins ir pasakys, koks asilas buvo ir maldaus neišeiti. Jūs atspėjote – tik idiotė galėjo to tikėtis.
„Nauja“ meilė – atvirai feisbuke
Kodėl rašau apie tai dabar, praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams? Nes būtent dabar pamačiau tai, kas mane įsiutino iki širdies gelmių.
Man prireikė kelių mėnesių atsigauti. Dar žiemos pabaigoje aš atrodžiau ir jaučiausi visiškai sugniuždyta. Ir tik atėjus pavasariui pradėjau suprasti, kad galbūt ne aš buvau neverta meilės, o jis buvo niekšas. Ir savaitgalį sulaukiau tikro to įrodymo.
Įsivaizduokit, žiūrinėju feisbuką ir štai, prašom! Nuotrauka, kurioje jis į kamerą juokiasi su žavia šviesiaplauke. Iš pradžių netikėjau savo akimis – jis fotografuojasi? Įsijungiau pažiūrėti įdėmiau ir ką. Nuotraukos iš namų, mašinos, kelionių. Merginos selfiai vonioje ir romantiški jo komentarai.
Ir dar kokios merginos. Manote, ji man buvo nematyta? Tai buvo ta pati jo buvusi kurso draugė. Ta pati „gerai sutariam, nes kartu mokėmės“. Ta pati „juk nevaikštau su ja į pasimatymus“. Ta pati žavuolė, su kuria bendrus projektus kūrė jau nuo pirmų mūsų draugystės metų. Ir dabar visa jų laimė paaiškėjo atvirai.
Pamačiau visą tą lobį tik todėl, kad galiausiai, praėjus beveik aštuoniems mėnesiams po skyrybų, vėl pasižiūrėjau, kaip jis gyvena. Prieš tai buvau pasirinkusi nematyti nieko, ką jis kelia, nes nenorėjau susierzinti pamačiusi dar vieną jo savaitgalį su draugais ar žaidimo atnaujinimą. Žaidimo, aha...
Pasirodo, jie „kartu jau nuostabius 7 mėnesius“. Nuo pat tada, kai išsiskyrėm, jie oficialiai tapo pora. Tik nereikia fantazijų, kad tik tada ir susidraugavo. Juokinga. 7 mėnesiai bendrų nuotraukų, kelionių ir romantikos. Pusmetį, per kurį, kaip vėliau sužinojau iš bendrų draugų, jie jau spėjo kartu pradėti lankyti šokių pamokas ir vasarai iš anksto išsinuomoti trobelę.
Jėzau, kai viską prisimenu... Verdu iš pykčio. Ką ji tokio turi? Ką tokio jam davė, kad „ponas uždarasis“ dabar jau nori sėdėti miške net be interneto? Matyt, paprasčiausiai ją jis tikrai myli. Ir sakydamas „myliu“ man – melavo.
Išrašiau viską ir tapo truputį lengviau. Žinau, kad sutiksiu žmogų, kuris man duos visą tą romantiką. Ir žinau, kad jeigu pamatysiu jį gatvėje, praeisiu išdidžiai pakelta galva. Nes daugiau žemintis ir melsti bendravimo neketinu. Iš nieko.
Merginos, įsidėmėkit tai. Jei vaikinas nori erdvės, laiko sau, šalčiau elgiasi ar nebūna romantiškas – tai ne todėl, kad toks jis yra. Tai todėl, kad jūs – tos naivios durnelės, pakenčiančios tokį elgesį. Garantuoju, jog atsiras tokių, dėl kurių tie patys berniukai ant blakstienų stovės. Ir žinau, kad kuris nors dar taip elgsis dėl manęs. Nesižeminkit.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
