Ką gi aš išgirdau?
„Į mokyklos suolą kas mane lydėjo?“ – klausia choreografė.
„Maaaaamaaaa!“ – džiaugsmingai atitaria būsimų antrokų choras.
O kas aš toks čia, po galais, stoviu?
Apsidairau aplink – salėje daugybė tėčių.
Dievaž, ir atvežam rytais, ir pasiimam po pamokų, ir visose šventėse dalyvaujam. Bet visur tik mama, mama, mama. Ir nors vienas mažas šiknius imtų ir sušuktų – tėtis!
Kai remontuot klasę – tėčiai, kai vežt kur į ekskursijas ir išvykas – tėčiai. Kai dainuoja gražias daineles ir dėkoja už rūpestį ir gražią vaikystę – tai mamoms.
Dabar gi taip visi siekia lygybės, o čia štai, prašau – kuo gryniausia diskriminacija.
Įdomu, ar tokiu būdu vengiama sukelti neigiamas emocijas šeimoms, kur to tėčio nėra, ar šiaip kažkokia atgyvena velkasi nuo tų laikų, kai tėčio vaidmuo auklėjime siekė tik tiek, kiek siekė jo diržo ilgis?