Internete parašė man nepažįstama mergina, kad siūlo darbą Italijoje. Man tuomet buvo 14 metų. Galvojau, pabėgsiu trumpam nuo mamos. Trūko dėmesio, kitaip tariant.
Aš jos paklausiau, koks darbas. Ji atrašė: konsumatore reiks būt, kavinėje su vyrais bendraut. Atlyginimas už dieną – 100 eurų (pas mus tada dar buvo litai). Atrašiau jai, kad nemoku anglų kalbos, o ji man atsakė, jog tai nebūtina, galėsiu tik šypsotis.
Pasiūlė susirasti draugę, kad nebūtų vienai nuobodu. Aš susiradau už save vyresnę, jai buvo 16 metų. Bet atrodė lyg 20-ies.
Jos dviese atvyko pas mane į namus. Aptarėm viską, jos labai įtikinamai šnekėjo, kad parveš, kada tik norėsim. Mes patikėjom, aš paso neturėjau, taigi nieko ir nesakiau joms. Mano draugė nusipirko iš kitos pažįstamos pasą (jos labai panašios buvo, abi blondinės, lūpose auskarai).
Tą pačią dieną išvažiavome iš mūsų miesto į Vilnių, ten persėdome į vieno iš „sutenerių“ mašiną. Ten sėdėjo du vyrai ir mes. Tos moterys palinkėjo sėkmės, o kai nuvyksime – su mumis susisieks.
Pakeliui sustojome su tais vyrais prie parduotuvės, jie išeidami mus su drauge užrakino. Mums jau kilo įtarimų, kad kažkas ne taip, bet draugė sakė tylėti ir nekalbėti, nes gali mūsų klausytis. Jie grįžo nupirkę mums šokolado, atsigerti, bet nieko neatidarėm.
Netoli pasienio sustojome prie degalinės ir vienas iš vyrų liepė duoti pasus, nes gali patikrinti. Mano draugė padavė, o aš pasakiau, kad neturiu. Jie paklausė – kaip tai neturiu, o važiuoju. Išlipo iš mašinos, liepė ir man lipti. Davė 30 litų, sakė – tranzuok.
Susiskambino su tomis merginomis, pasakė, kokia situacija, davė kalbėti man. Jos rėkti pradėjo, bet sakė, kad kai būsiu Vilniuje, joms paskambinčiau – atvažiuos pasiimti. Tie vyrai su mano drauge išvažiavo, o aš pasilikau tranzuoti. Po 5 minučių sustojo, nuvežė iki Vilniaus.
Buvo jau gana vėlu, tamsu. Paskambinau, pasakiau, kad jau Vilniuje prie tokios ir tokios degalinės esu. Ji atvažiavo, paėmė mane ir nusivežė pas save į namus. Ten praleidau naktį, o ryte ji mane nuvežė prie stoties, davė 22 litus, kad pasiekčiau Uteną.
Kai grįžau namo, galvojau, mama nudės mane: rėkė, trenkė keletą kartų, klausinėjo, kur buvau, bet melavau viską. Kol mano mokyklos nepasiekė žinia apie dingusią draugę. Pradėjo manęs klausinėti, kur ji, su kuo, sužinojo ir, iš kur ji pasą gavo.
Na, aišku, papasakojau viską, pradėjo mane tampyti pas kriminalistus. Ten taip pat viską papasakoti reikėjo, nieko nemeluoti. Ėjau maždaug 10 kartų ir vis tą patį per tą patį sakiau.
Galiausiai atėjo teismo diena. Buvau su mama, laukiau, kol vyks posėdis, sėdėjome laukiamajame. Ir išgirdau, kad lipa laiptais, kaukši aukštakulniai. Pamačiau merginas ir tuos vyrus – juos vedė pareigūnai su antrankiais. Jų tokie žvilgsniai buvo, kad pradėjau visa drebėti – galvojau, dabar tai bus. Mama nuramino mane, sakė į juos nežiūrėti ir sakyti tik tiesą.
Po teismo jie manęs ieškojo. Nėjau metus į mokyklą, mokiausi savarankiškai. Apskritai niekur viena nėjau. Bijojau, kad gali keršyti. Visus keturis uždarė 8 metams.
O draugė iki dabar Italijoje. Jau praėjo 7 metai po visko. Ji ten sukūrė šeimą, atvyksta per atostogas pas gimines, pas mane.
Aišku, buvom labai naivios ir laisvės norėjome. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, tikrai taip nebesielgčiau. Jaučiuosi taip, lyg aš draugę būčiau pardavusi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
