Nemėgstu apie juos kalbėti, gerai pagalvoju du kartus, prieš prabildamas, kad vėliau nereikėtų gailėtis. Buvau nuėjęs net pas gydytoją psichologę papasakoti apie juos. Ji moteris, išklausė mane, ilgai tylėjo ir žiūrėjo į mane, vėliau pasakė, kad nieko negali nei patarti, nei kur nukreipti.
Kol buvau jaunas, sapnuodavau normalius sapnus. Na, manau, kaip ir dauguma, kai realybė susipina su fantazija. Jie būdavo neryškūs, veiksmas keisdavosi, tai bėgi ar skrendi, išsigąsdavai, prabusdavai. Bet kiekvieną kartą prabudęs žinodavai, kad tai buvo tik keistas sapnas – apsisukdavai ant šono ir toliau miegodavai.
Vėliau jie pasikeitė, ir nusisukti ant šono ir toliau miegoti nebepavykdavo, atvirai pasakius. Jie tapo labai ryškūs ir labai keisti. Keisti tuo, kad sapnuoju juodai apsirengusius žmones, kurie kalba su manimi. Labiausiai mane baugina ne jų juoda spalva, o jų kalba. Nes jie labai įdomiai kalba – labai trumpai, labai logiškai.
Pamenu, grįžau namo pavargęs ir nuliūdęs kažkada, užmigau ir sapnuoju tą juodai apsirengusį žmogų. Įsivaizduokite patys. Sapnuoji, kad guli lovoje, o jis virš tavęs lyg ore kabėtų, jo veidas arti tavo veido, jis žiūri į tave, o tu į jį. Tada po keliu sekundžių jis klausia: „Ar tave kas skriaudė?“
Pasakysiu atvirai, nieko nesakiau, tik žiūrėjau į jį tylėdamas. Mano baimė buvo tokia didelė, kad galėjau girdėti seiles nubėgant burnoje.
Kitą dieną buvo daug laiko apmąstyti savo sapną ir pasakiau sau, kad nebebijosiu. Ilgai nereikėjo laukti svečių, tik šį kartą susapnavau daugiau jų, tų juodų žmonių. Jie visi stovėjo grupėje, aš pabandžiau prieiti ir pakalbinti juos, paliesti juos, bet viena jų – senyva moteris – užkirto man kelią ir parodė ištiestą delną, lyg sakydama „ne“.
Pavyko man kitą kartą pakalbinti juos, kai susapnavau moterį, vilkinčią juodai. Ilgai galvojau, ko jos paklausti, nes ji stovėjo prieš mane, aš priešais ją, ir abu mes vienas į kitą žiūrėjome. Aš jos paklausiau: „Kuo tu vardu?“ Ji atsakė ramiai ir šaltai, be jokių emocijų: „Laura.“
Hmmm, pagalvojau, įdomus vardas, na, galvoju, aš ją apgausiu! Užduosiu suktų klausimų, sužinosiu, kas ji ir ko ji nori. Nutariau paklausti, kam ji dirba, maniau, sužinosiu daugiau apie ją. Aš jos paklausiau: „Kur tu dirbi?“
Užuot atsakiusi man, kokiam darbdaviui jį dirba, ji pasakė valstybę, kurioje dirba. Tas mane dar labiau baugino ir intrigavo tuo pačiu.
Lemtingą sapną susapnavau vėliau. Skaudėjo labai kelius, pavargęs buvau. Atsiguliau į lovą, glosčiau juos, jie kažkaip keistai maudė. Užmigęs tą naktį vėl susapnavau tuos juodus žmones. Jų buvo daugiau, ten buvo jų ligoninė.
Aš įėjau į ją, palatoje buvo moteris, kuri parodė ranka į lovą, į kurią turėjau atsigulti. Aš atsiguliau, ji paėmė mane, apvertė ant šono, prilietė ranka stuburą ir tarė: „Nebijok.“
Tuo metu pajutau nestiprų skausmą nugaroje, lyg kažkas būtų įdūrę su adata. Dingo baimė, gulėjau ant lovos ir laukiau to gydytojo. Už nugaros stovėjo ji – juodais rūbais vilkinti moteris.
Pro duris įėjo kitas juodai vilkintis žmogus, supratau, kad gydytojas. Ar baisu buvo? Neklauskite, be abejonės. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Na, galvoju, reikia pradėti pasakoti jam – ir parodžiau ranka savo kelius, tardamas: „Man skauda keliai.“
Tai, ką jis man atsakė, manau, prisiminsiu visą gyvenimą. Atsakė labai ramiai, be jokių emocijų. Jo žodžiai buvo tokie: „Ne tais keliais vaikštai, todėl ir skauda keliai.“
Pasakysiu atvirai – sėdėjau ant lovos ir galvojau: ką jis turi omenyje? Nes lietuvių kalboje žodis „keliai“ turi dvi reikšmes.
Tada aš jo paklausiau: „Kiek man užtruks išgyti?“
Atvirai pasakius, maniau, kelios dienos ir išgysiu. Jis mane labai nustebino tardamas, kad būsiu prikaustytas prie lovos 6 mėnesius. Jus įsivaizduokite: gyvenate, dirbate, kuriate planus, ir vieną dieną jums kažkas pasako sapne, kad jūs turėsite būti prikaustytas prie lovos 6 mėnesius. Kokia būtų jūsų reakcija?
Be abejonės, aš susinervinau ir nesutikau su jo nuomone. Pradėjau aiškinti nepatenkintas jam: „Kaipgi aš dirbsiu, jei gulėsiu lovoje 6 mėnesius? Kas rūpinsis vaikais, kas juos maitins?“
Neišgąsdinau jo, jis toliau žiūrėjo į mane ramiai ir tarė: „Pasirink tada, arba keliai arba vaikai.“
Na, to jau buvo man per daug. Taip užpykau, taip susinervinau, išlipau iš lovos visas piktas ir rėžiau jam piktai, rėkdamas: „Jei man reikės rinktis – keliai ar vaikai, tai aš visada pasirinksiu vaikus.“
Išėjau iš jų tos ligoninės visas piktas ir nepatenkintas jų diagnoze. Keliai nustojo skaudėti po kelių dienų, tarp kitko. Tas sapnas paliko man progą susimąstyti: apie kokius kelius tas juodai vilkintis žmogus kalbėjo, ką jis turėjo omenyje? Bet lygiai taip pat aš neužmiršau, ko atsižadėjau ir ką aš pasirinkau.
Nustojau gerti, nustojau rūkyti, atvirai pasakysiu – nustojau vaikščioti tais keliais, kuriais vaikščiojau anksčiau. Bet keisti sapnai niekur nedingo. Dar daugiau – įdomus ir keisti dalykai pradėjo tęstis ir atsibudus.
Turėjau tokį laikrodį – mechaninį su rodyklėmis. Kartą naktį nė iš šio, nė iš to prabudau. Pagalvojau, pažiūrėsiu į laikrodį, ogi žiūriu, jis sustojęs. Rodė 2 valandas 16 minučių. Ryte atsibudau, žiūriu, kad jis vėl eina, tik vėluoja.
Žinote, po visų tų keistų sapnų man buvo jau nebejuokinga. Vietinis laikrodžių meistras patikrino jo elementus, sakė, viskas gerai.
Kitą vakarą kankino nežinia, nerimas. Vėl nė iš šio, nė iš to staiga prabudau naktį. Pažiūrėjau į laikrodį ant rankos, jis vėl buvo sustojęs. Šį kartą rodė 3 valandas 27 minutes.
Labai nepatiko, bet ką padarysi. Bandžiau ieškoti, ką reiškia kai sustoja laikrodis. Pasirodo, kai laikrodis elgiasi keistai, spėjama, kad dvasios kažką nori pasakyti. Nebuvo linksma, nes iš kur man žinoti, ką jos nori pasakyti?
Bandžiau ir toliau gyventi ir bandyti šypsotis. Jau ir taip nerukau, negeriu, kokios gi man linksmybės beliko gyvenime? Žaidžiau tik loteriją, svajodavau, kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei laimėčiau pinigų. Kiekvieną kartą eidamas pirkti bilietą prašydavau, kad Dievas man padėtų, o kai nelaimėdavau, burbėdavau, kad nepasisekė.
Vieną rytą nutariau primigti, priguliau, ir net pats nepajutau, kaip vėl staiga prabudau. Šį kartą laikrodis buvo sustojęs ties 10 valanda 37 minutėmis.
Na, galvoju, jei tos dvasios nori kažką pasakyti, juk jos neturėtų būti kvailos, turėtų būti kažkas, kas paaiškintų tuos skaičius. Akys užkliuvo už Biblijos, kuri buvo padėta lentynoje.
Atverčiau ją ir radau skaičių skaičių 2:16, Laiškas kolosiečiams, kuriame sakoma – lai nei vienas tavęs neteisia už tai, ką tu valgai ar geri, ar kokias šventes šventes šventi. Keistas sutapimas, pagalvojau, juk aš būdavau nuliūdęs, kai draugai ir kaimynai juokdavosi, pašiepdavo mane dėl to, kad nebegėriau ir neberūkiau.
10:37 buvo žodžiai sakantys, kad tai, kas turi ateiti, ateis ir nevėluos. Pagalvojau, gal iš tikro man reikia būti kantresniam ir sulaukti, priimti viską kaip yra?
3:27 buvo tokie žodžiai – žmogus gali gauti tik tai, kas jam duota iš Dangaus. Ta prasme, Dievas negali man duoti „Teleloto“ bilieto, nes tai nėra iš jo pasaulio, taip supratau.
Nustojau žaisti ir loteriją, kas gi belieka, kai net pačios dvasios sako, kad nelaimėsiu. Tai kokia prasmė žaisti? Kokia prasmė daužyti kumščiu Dievui į duris ir tikėtis laimingo loterijos bilieto, jei jis jo neturi?
Laikrodis mano sugedo vėliau nepataisomai, nulėkė visos rodyklės nuo ašies. Radau ryte nebeveikiantį. Taip ir likau gyvenime be laikrodžio, nebenešioju. Ačiū, man parodė jis tiek, kad daugiau nebesinori.
O ką rodo jūsų laikrodis jums? Ir ar neskauda jums keliai nuo tų kelių kuriais vaikštote?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
