Prieš kurį laiką prasidėjo problemos mūsų šeimoje. Esame jauna šeima. Viskas prasidėjo nuo vyro noro keisti darbovietę. Jis ilgai ieškojo darbo, teko susiveržti diržus, galų gale rado, bet atlyginimas nebuvo toks, kokio jis tikėjosi, pridėkime dar stresą.
Pradėjome pyktis. Ginčų kildavo dėl visko, pavyzdžiui, dėl neišneštų šiukšlių ar ne į savo puodelyje pasidarytos kavos. Pradėjome vis dažniau vienas kitą įžeidinėti, vėliau abu gailėdavomės, bet nė vienas nelindo taikytis pirmas.
Po dar vieno konflikto nusprendžiau, kad gana. Įsimečiau kelis daiktus, sėdau į traukinį ir išvažiavau pas mamą. Maniau, kad ji bet kuriuo atveju mane gins. Tikėjausi, kad mes kartu prakeiksime mano vyrą už tai, kad mane skriaudžia, ir tada ji pritars, kad mums reikia skirtis. Vos įžengusi pro duris pamačiau, kad mama neatrodo patenkinta ar pasiruošusi mane guosti.
Pasodino mane virtuvėje ant kėdės, įpylė puodelį kavos ir liepė: pasakok. Aš prabilau. Savigaila gniaužė gerklę, pasipylė skundai ir priekaištai vyro adresu. Mama kantriai klausė, kol pagaliau išseks tas priekaištų fontanas, o paskui tik palingavo galva. Tada prabilo, bet jos žodžiai buvo visai ne tokie, kokius tikėjausi išgirsti.
Ji pasakė, kad esu išlepusi ir nemoku branginti to, ką turiu. Pasakė, kad jų laikais išsiskirti buvo gėda ir šio žingsnio niekas nežengdavo gerai visko nepasvėręs. Pasakė, kad niekas nežadėjo, jog bus lengva gyventi šeimoje, bet mes taip pripratome lengvai gauti viską ir esame silpni, jei nenorime nė kiek pasistengti išsaugoti santykius.
Pasakė, kad tikėjosi mane geriau ir teisingiau išauklėjusi, ne tokia egoiste, kuri pradeda ožiuotis, kai artimas žmogus turi problemų. Kad aštrinu situaciją tada, kai mano vyrui ir taip sunku. Pasakė, kad jos laikais priesaikos nebuvę tik tušti žodžiai ir jų buvo laikomasi. Visos mano čia išsakytos skriaudos yra įsikalbėtos ir jai primena vaikų darželį, o ne rimtus vienas kitą mylinčių žmonių santykius, todėl mano mintims nepritaria.
Paskui paklausė, ką manau apie jos ir tėčio santykius. Nuoširdžiai atsakiau, kad man jie idealūs ir apie tokią šeimą svajojau. Iš tikrųjų jie taip derėjo, kad negalėjau įsivaizduoti gyvenančių atskirai.
Tada mama pradėjo pasakoti. Sužinojau, kad man ir sesei esant dar mažoms tėvelis susižalojo lentpjūvėje ir ilgam prarado darbingumą. Kad susižalojo, žinojau, esu tą istoriją girdėjusi, bet nė nepagalvodavau, kaip mano tėvai gyveno tuo metu.
Tada mama dirbo keliuose darbuose, kad išlaikytų mus visus tris. Tėtis iš nevilties buvo net pradėjęs gerti, laimė, laiku susigriebė ir nustojo, tik darbo vis dar nerado. Mama jautėsi pervargusi, išsekusi, kartais tiesiog leisgyvė, bet nė sykio jam dėl to papriekaištavo. Matė, kad jam ir taip nepaprastai sunku.
Jie kalbėdavosi virtuvėje mums sumigus ir tos kalbos buvo nelinksmos. Su pinigais buvo taip striuka, kad mama kelerius metus vaikščiojo su tuo pačiu sezoniniu paltu ir numintais batais. Įbrėžimus ant jų uždažydavo juodais flomasteriais, kad atrodytų padoriau.
Paskui viskas pamažu susitvarkė, o mes su sese augome taip ir nežinodamos, kokioje gilioje duobėje kelerius metus buvo mūsų tėvai. Negirdėjome jų barnių, priekaištų vienas kitam.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
„Pagalvok, kaip viskas galėjo pasisukti, jei būčiau pylusi žibalą į ugnį, – pasakė mama. – Sugriauti visada lengva, pastatyti ir išlaikyti sunku.“
Važiavau namo galvodama apie savo elgesį ir rasdama vis daugiau priekaištų sau. Pastebėjau daug egoizmo, vaikiškumo... Tikrai buvo ko gėdytis. Perkračiau prisiminimus ir suvokiau, kad dažnai elgiausi lyg išlepinta karalaitė, o ne skurde ir varge savo žmogų sutikusi mylėti moteris.
Vyrui papasakojau, ką man sakė mama ir ką apie tai manau. Mes ilgai kalbėjomės. Prisipažinau, kad jau buvau pradėjusi galvoti apie skyrybas, bet iš tiesų noriu ne to. Kaip per pirmas pažinties dienas papasakojome vienas kitam savo jausmus, kuriuos jau buvome įpratę slėpti po įsižeidimų ir įsiskaudinimų kaukėmis. Galiu pasakyti, kad sužinojome vienas apie kitą tikrai daug naujo, ko nė nesitikėjome, juk seniai vienas kitą pažįstame.
Šeiminis gyvenimas nuo to laiko neprimena pasakos. Visko pasitaiko, tačiau nė sykio nebuvo taip blogai kaip tada. Esame gana laimingi, o mažų nesklandumų pasitaiko visose šeimose.
Išsiaiškinome, ko norime iš savo sąjungos, ir tai labai padeda. Jau auginame vieną sūnelį, antro laukiuosi. Net pirmoji motinystės ir tėvystės patirtis nepasirodė tokia sunki, kada žinai, dėl ko visa tai.
Savo vyrą tikrai myliu, tikrai nebūčiau laimingesnė be jo nei su juo. Mintyse dėkoju mamai, kad tada nepradėjo manęs gailėtis, kad nuoširdžiai iškaršė kailį. Tai labai padėjo pažvelgti į save iš šalies ir pamatyti ne tik svetimas, bet ir savo klaidas.