Taigi, sėdėjome prie stalo, valgėme vakarienę. Maloni atmosfera.
Ir staiga nugriaudėjo bomba: „Mano mylimas vyreli, ką pasakytum, jeigu važiuočiau su savo drauge į Norvegiją trims dienoms? Matai, koks dalykas. Mano draugė per internetą susipažino su norvegu, kurio vardas, regis, Mahmudas Isa ar Erikas. Jau keli mėnesiai bendrauja skaipu. Pagaliau tas vyras pakvietė ją pas save.
Ji labai norėtų pas jį nuvažiuoti, bet jai neramu. Paprašė važiuoti kartu. Tik trims dienoms, pirmyn–atgal. Noriu su tavimi pasitarti. Ar leistum?“
Paspringau sriuba. Pagalvojęs, atsakiau, kad patarimo pasiklausiu „Bendraukime“ skaitytojų. Įdomu, ką jie pasakys.
O šiaip tai mūsų santykiai labai geri, niekada neturėjome jokių tarpusavio santykių problemų ir lovoje vienas kitą be atodairos mylime. Būtų kas ne taip, pajustume tuojau pat. Bet tokių dalykų nebuvo.
Tai va, dar pagalvojęs paklausiau jos, ar ji neprieštarautų, jeigu jai sugrįžus iš Norvegijos, kurioje ji bendravo su nematytu norvegu Muhamedu Isa, miegojo jo namuose tris dienas, aš kelioms dienoms išvažiuosiu ne taip toli, tik į Kauną pas savo gerą draugą, kurio ji nemėgsta, nes tas trankosi su mergom, anot jos. Nuvažiuosiu pas jį, nes jam neramu šiek tiek su savo nauja drauge.
Žinoma, jokių trali vali nebus, galiu garantuoti. Tik nueisime į kokias vakaruškas pas jo draugę. Kiek žinau, yra gerų draugių, kurios vis rėžia apie mane sparną.
„Galiu garantuoti, – pasakiau jai, – galiu garantuoti ir sakau tai sąžiningai, aš paguldysiu kurią nors mano draugo draugės draugę į lovą, nes kitaip nebūna.“
„Manai, – paklausiau jos, - manai, kad tu, nuvažiavusi pas tą „norvegą“, ramiai leisi tris naktis, klausydamasi jų stenėjimo ir alsavimo, o tavo kambaryje nesėdės koks kitas norvegas vardu Muhamedas Ali, bet ne tas, kuris tik ką numirė, bet kitas? Ir ką tu manai, ką tokie „norvegai“ mano apie tokias moteris, ypač „ruses iš Rytų Europos?“
Ji atsakė, kad ne taip supratau. Jos draugė bendrauja su tikru norvegu Eriku, o Muhamedas Isa tik jo draugas. Ir jis, tas norvegas, gyvena vienas. Visiškai rimtas vaikinas.
„O ir aš esu rimta, juk žinai mane kaip nuluptą, visada buvau tau ištikima. Žinoma, bus taip, kaip tu pasakysi.“
Atsakiau jai, kad, pasirodo, nepažįstu jos kaip nuluptos, nes po vienuolikos metų, matyt, dar liko nenuluptos vietos, kuriose slepiasi geriausiu atveju naivumas, blogesniu – bukumas. Blogiausiu atveju ji tikriausiai mananti, kad bukas esu aš.
Pasakiau, kad mūsų namai nėra kalėjimas, kad aš nesu jos savininkas, kad lova nesuteikia teisės nei į kito kūną, nei į kito gyvenimą. Kiekvienas priima savo sprendimus.
„Tu važiuosi į Norvegiją, aš važiuosiu į Kauną. Tik skirtumas tas, kad aš tikrai pasiguldysiu malonią moterį į lovą porai dienų.“
Žmona užtikrino, kad ji jokiais būdais neturėjo jokių blogų minčių, net užsigavo, kad man tokios mintys kilo. Pakartojo, kad jokiais būdais be mano leidimo nevažiuos.
Be mano leidimo? Kiekvienas atsako už save, jai mano leidimo nereikia. Bet man keista, kad po tiek metų mano antra pusė šventai nekaltu balsu pareiškia norą „padėti savo draugei Norvegijoje“: „Mano draugei tik būtų ramiau ir tiek.“
Pasakiau, kad jos draugei tikrai būtų ramiau, bet kaip man jaustis? Išbildėti pas kokį Indijos guru ir kartu su juo pamedituoti, kad nusiraminčiau?
Pasakiau, kad palauktų. Pažiūrėsime, ką kiti žmonės mano apie tokį niekuo nekaltą pareiškimą. Laukiu jūsų minčių. Iš anksto dėkoju.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
