Buvo ir mano gyvenime ta didžioji meilė, bet net jai neleidau sugadinti man gyvenimo, kuo dabar labai džiaugiuosi. Jauna, apykvailė mergaitė įsimylėjau žmogų, kuris man buvo tikrai netinkamas.
Susitikome banaliai – per pažįstamus ir pradėjome bendrauti. Jis buvo mano bendraamžis, studentas kaip ir aš, todėl lengvai radome bendrą kalbą. Mane papirko jo linksmumas ir apsiskaitymas. Buvo labai protingas, įvairiomis temomis galėjo kalbėti valandų valandas ir visada rasdavo ką pasakyti. Taip sakant, buvo kompanijos siela visur ir visada.
Aš buvau kukli tylenė, galinti įvardinti vos keletą žmonių, kuriuos galėčiau pavadinti bičiuliais, ir ta jo pašėlusi energija varė mane iš proto. Įsimylėjau iki ausų, galima sakyti, visai pamečiau galvą. Pavydėjau jo praktiškai kiekvienam stulpui, nuo emocijų pertekliaus užgniauždavo kvapą, nuo balso tembro net pašiurpdavo oda, žodžiu, tikras jausmų fejerverkas.
Tos kelios draugės, kurias turėjau, pavydžiai dūsavo matydamos tokią meilę. Jis patiko absoliučiai visiems, net mano skeptiški tėvai buvo juo sužavėti. Dėl jo sutikdavau leisti laiką vakarėliuose ir triukšmingose kompanijose, nors dažniausiai ten nepasakydavau nė vieno žodžio ir man tie blogai pažįstami žmonės buvo visai neįdomūs.
Iš pradžių buvau pasiruošusi dėl jo padaryti viską, bet ilgainiui man atsivėrė akys. Tebemylėjau jį, stipriai mylėjau, tik buvo dalykų, į kuriuos negalėjau nekreipti dėmesio. Pavyzdžiui, į tai, kad pasibaigus studijoms darbą susiradau aš viena.
Jis norėjo gyventi kartu, nuomotis butą, reikėjo apmokėti sąskaitas, pirkti maistą, todėl sukandusi dantis ir spjovusi į išdidumą nuėjau dirbti ne pagal specialybę. Pirmai pradžiai skubiai įsidarbinau kavinėje ir nuo ryto iki vakaro laksčiau apsikrovusi lėkštėmis, kęsdavau viršininkės priekabes, o naktimis negalėdavau užmigti nuo kojų skausmo.
Tuo metu man teko išlaikyti mus abu, nes jis pasakė: bet kokio darbo nedirbs, už minimumą nesidraskys, lauks, kol pasitaikys tikrai geras pasiūlymas. Taigi jis giedojo man meilės giesmes, ieškojo tos stebuklingos progos, o aš ariau už mudu abu. Proga vis neatsirasdavo, o senų įpročių keisti jis neketino.
Net tada, kai su pinigais būdavo blogai, jis vis tiek sugebėdavo į mūsų nuomojamą vieno kambario butuką prisikviesti draugų ir suorganizuoti pasisėdėjimą, visiškai nesirūpindamas, ar ryt ir poryt mes turėsim ką valgyti. Galėdavo valandų valandas filosofuoti ir fantazuoti, kaip mes kada nors gyvensime, o pats nė piršto nepajudindavo, kad nors kiek palengvintų mano naštą.
Grįžusi po darbo dažniausiai rasdavau chaosą namuose ir krūvas neplautų indų kriauklėje, o jis ramiausiai sėdėdavo prie kompiuterio ir žaisdavo šaudykles, pasistatęs greta skardinę alaus, pirktą už paskutinius pinigus.
Aš jį tikrai labai mylėjau, bet... vieną dieną grįžau namo iš darbo, alkana, vos pavilkdama kojas, nes buvau žiauriai peršalusi, skaudėjo galvą, ir radau vėl ištuštintą šaldytuvą ir net duonos namie nė riekutės. O jis vėl sėdėjo prie kompiuterio. Išgirdęs, kad grįžau, kaip niekur nieko pabučiavo ir grįžo prie kompiuterio.
Buvo jau dešimta valanda vakaro, visos parduotuvės uždarytos... niekada nepamiršiu, kaip verkdama iš nuoskaudos viriausi virtuvėje makaronus ir valgiau juos tiesiog be nieko, nes buvo tik popieriukas nuo sviesto, kurio jis nepasivargino išmesti. Suglamžytą paliko šaldytuve ant lentynos.
Tada gerai pagalvojau, ar man viso to reikia. Buvo aišku, kad jis nepasikeis ir toliau viskas eis tik blogyn.
Tada nutariau, kad gyvenimas tik vienas, reikia baigti šitą absurdą, kol nevėlu. Tegul aš jį vis dar myliu, tegul kelis mėnesius man labai skaudės, bet užtat neskaudės visą likusį gyvenimą. Tai kas tie keli skausmo mėnesiai?
Kai išsiskyrėm, man buvo labai sunku, nemeluosiu. Kartais atrodė, kad tiesiog mirštu iš ilgesio. Jei jis dar būtų tylėjęs, tai būtų buvę lengviau, bet ne. Skambinėjo, rašė, kaip mane myli, draskė žaizdas ir tai mano dvasinės būsenos nepalengvino.
Nepadėjo ir tai, kad buvau dėl tokio poelgio pasmerkta tiek tėvų, kurie jau mintyse girdėjo grojant vestuvių maršą, tiek bendrų pažįstamų, kurių akyse buvau išdavikė, palikusi mylintį žmogų dėl neaišku kokių priežasčių. Atrodė, kad viena turiu atstovėti prieš visą nedraugiškai nusiteikusį pasaulį, prieš visus aiškintis ir degti iš gėdos.
Vėliau atsirado kitas žmogus, kuriam nejaučiau jokių ypatingų karštų meilių. Man neužgniauždavo kvapo jį pamačius, širdis nepradėdavo plakti greičiau, nepašiurpdavo nuo jo balso oda. Viskas buvo kažkaip paprasta ir net kasdieniška. Susipažinom, pradėjom draugauti... Jis dirbo jau ne vienus metus, gerai uždirbo, tvirtai stovėjo ant kojų.
Neilgai svarstėme prieš nunešdami pareiškimus tuoktis. Nejaučiau fejerverkų, bet jaučiausi rami ir saugi. Neklausiau tų romantikų, kurie man sakė, kad be didelės meilės nereikia pradėti bendro gyvenimo ir kad didelė meilė yra pagrindinis dalykas, planuojant bendrą savo ir kito žmogaus ateitį. Jau esu turėjusi tą didelę meilę, tik laimės ji man neatnešė.
Ištekėjau ir to nesigailiu. Visų pirma, mes gyvename dūšia dūšion ir man visiškai užtenka tarp mūsų esančios pagarbos ir gilaus prisirišimo. Žvaigždžių savo vyrui neraškyčiau ir į aukščiausią kalną dėl jo neužkopčiau, bet kasdien stengiuosi jį apsupti rūpesčiu ir švelnumu, kaip ir jis mane. Mes pripratom vienas prie kito, taip susiderinom, kad neįsivaizduoju mūsų gyvenančių ne kartu.
Todėl dar kartą pasakysiu – nesuprantu, kas toje didelėje meilėje jau tokio stebuklingo, jei moterys yra pasiruošusios kęsti dar daugiau, nei aš kenčiau? Kam ta didelė meilė, jei tu su ja esi labai nelaiminga ir niekada laiminga nebūsi...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
