Namuose sugedo kompiuteris, kuriuo naudodavosi vyras. Jis nusprendė, kad kurį laiką važinės į vietinę biblioteką ir naudosis internetu ten – neva, kol suras gerą kompiuterį. Nieko blogo negalvojau, tik pastebėjau, kad jis pasikeitė, pradėjo vaikščioti įtraukęs pilvą, pasitempęs ir keistai laimingas.
Jo vizitai į vietinę biblioteką pasidarė tokie dažni, jis ten lėkdavo jau 2 kartus per dieną, ryte ir po pietų. Aš nieko blogo neįtariau, tiesą pasakius, turėjau kuo rūpintis: darbas, šeima, trys vaikai.
Prieš miegą – meilės istorija
Vieną vakarą atsigulėme į lovą. Jau ruošiausi miegoti, bet jis paprašė pakalbėti minutę. Jis pradėjo nuo to, kad kažkada prieš 15 metų, kol mes dar nebuvome pažįstami, pajūryje sutiko merginą. Jam buvo 21, jai 19. Aš klausiausi ir negalėjau patikėti, apie ką jis šneka lovoje.
Bet vyras tęsė. Tais laikais čia dar nebuvo interneto ir jie bendraudavo laiškais. Ji buvo vilnietė, be galo graži mergina, o jis – neturtingas vaikinas iš provincijos. Jų draugystė laiškais baigėsi tuo, kad mergina jį pakvietė į gimimo dieną, o jis neturėjo pinigų autobuso bilietui. Tai žmogus nusprendė nebesiekti to, kas nepasiekiama.
Klausiausi ir galvojau, kuo čia dėta aš ir mūsų šeima? Kodėl man turi rūpėti tokio senumo įvykiai? Dar betrūko, kad lovoje pradėtume kalbėtis apie tai, kas atsitiko 1917 metais!
Jis pasakojo toliau. Papasakojo, kad po 15 metų ta mergina jį susirado, parašė jam elektroninį laišką. Tuomet supratau, ko jis vaikščiojo pasipūtęs lyg gaidys į tą biblioteką 2 kartus per dieną. Gulėjau lovoje ir negalėjau suprasti, kas vyksta, o jis tęsė toliau.
Papasakojo, kad ji netekėjusi, dirba įmonės direktore, perskaitė daug knygų gyvenime, pamatė daug vyrų, uždirbo daug pinigų. Nesvarbu, ką ji pasiekė ar kuo tapo – pasak jos pačios, niekada nejautė tokio širdies virpesio, kaip laukdama mano vyro laiško prie pašto dėžutės.
Jau peržengusi 3 dešimtmetį ji nutarė bet kokia kaina susirasti ta vaikiną, kurį sutiko prie Meridiano laivo Klaipėdoje. Pasirodo, dabartiniame technologijų amžiuje tai padaryti nebuvo sunku.
Kur tie balandėliai susitiks?
Ta dama net pasiūlė jam susitikti bet kur pasaulyje. Kai jis tą pasakė, viskas pradėjo plaukti man prieš akis. Bet kur pasaulyje? Na, žinote. Gyvename užsienyje ir finansiškai tai nebūtų problema, bet atvirai pasakius tokių pasiūlymų aš nesupratau.
Paskui turėjau laiko pagalvoti. Iš vienos pusės, atrodo keistai, kai vedęs vyras skrenda kažkur susitikti su... kuo? Kaip ją įvardinti, kas ji? Nepažįstamoji ar pirma meilė? Dieve, Dieve, – galvojau, – jei neišleisiu jo, tapsiu monstru, nes, pasak vyro, jis net rankos ant jos nebuvo uždėjęs. Pasak jo, aš negaliu kito suvaržyti – ji nebuvo jam meilužė ar kas. Tad kuo remiantis jam būtų draudžiama susitikti su žmogumi, lai ji – ir moteris?
Teko man nusileisti ir leisti jam keliauti pamatyti draugės. Nors ir kaip aš to nenorėjau, nebuvo jokios civilizuotos priežasties jo sulaikyti.
Vieną vakarą sėdėjau ir galvojau, kokia turėtų būti šalis, kurioje tie 2 balandėliai susitiks? Vyras fantazavo apie Karibus, kol man trūko kantrybė ir tariau piktai: „Jauni buvote, buvo gerai ir prie Baltijos jūros vienas kitam į akytes žiūrėti, bus gerai ir dabar.“
Kaip, jūsų manymu, aš turėjau reaguoti, kai vyras užsiminė, kad būtų džentelmenas, jei padengtų visas nakvynės išlaidas ir damai? Jau ir taip išleidžiu savo vyrą kažkur susitikti su kažkuo, o dar turėsiu apmokėti išlaidas ir tai mergužėlei?
Nežinojau, ką pasakyti, tai paklausiau, gal jis gali man parodyti jos nuotraukas. Na, ką galiu pasakyti? Aš pagimdžiau 3 vaikus. O jos figūra buvo ideali. Pažiūrėjau į jos kojas depiliuotas, sutvarkytus nagus ir gražią šukuoseną. Gražus, jaunas, liaunas, įdegęs kūnas, fotografija kažkur daryta prie jūros – nežinau, kokias mintis sukėlė mano vyrui ji? Bet jeigu jau nutariau išleisti vyrą į kelionę, koks skirtumas, kokia ta moteris?
Dovana šv. Valentino dienai
Prabėgo gal savaitė, kai paklausiau savo vyro, kur jis nakvos, kur sutiks tą savo... kaip čia pasakius. Labai nustebau, kai sužinojau, kad mano vyras, geraširdis džentelmenas, pasiūlė jai pačiai išsirinkti, kur ji norėtų susitikti.
Ir štai aš sėdžiu prie kompiuterio, žiūriu į prabangų viešbučio kambarį su sūkurine vonia, atsisuku į savo patenkinto vyro veidelį ir galvoju – čia sapnas ar realybė? Niekaip negalėjau įsivaizduoti savo vyro ir jos toje vonioje, o vyras tik ramino, kad nekreipčiau į tai dėmesio. Pagalvojau, gal aš perdedu, gal fantazuoju per daug?
Sutikau su tuo, kad vyras gali važiuoti su sąlyga, kad miegos atskiruose kambariuose – mat ją velniai ta sūkurinę vonią, negalima juk kaltinti žmogaus, kol nieko dar neįvyko, ar ne?
Niekaip neįsivaizdavau, kaip ir kada jų tas susitikimas įvyks. Juk mes dirbome, šeima, vaikai, o artimiausios vaikų atostogos buvo tik vasario mėnesį – tada, kai šv. Valentino diena.
Kaip tyčia tuo laiku ir „Ryanair“ bilietai buvo pigūs, ir atostogos, ir vienintelė galimybė mano vyrui aplankyti Lietuvą. Bet jūs suprantate sutapimo kainą, ar ne? Išleisti savo vyrą per atostogas ir dar per Valentino dieną?
Arba neišleisti... O kas būtų žiauriau, – aš galvojau, – būdamas paauglys jis neturėjo 10 litų autobuso bilietui nuvykti pas mylimą mergaitę į Vilnių, o po 15 metų uždirba tūkstančius man ir vaikams ir vis tiek negali vykti? Žinote, ilgai galvojau, kol susitaikiau su tuo, kad išleisiu. Lai važiuoja, norės – grįš, norės – nebegrįš, direktorė pasirūpins juo, jei taip norės.
Pelenius išvyko į balių
Nupirkau vyrui pižamą, juk kaip atrodys nuogu pilvu? Aprengiau, išpuoselėjau, juokiausi iš jo, sakydama, kad išskrenda Pelenius į balių. Išleidau savo vyrą į kelionę ir dar nupirkau gėlių – negi išlips gražuolis iš lėktuvo pas mylimąją (?) ir bus be gėlių.
Vakarą po jo išvykimo suskambo telefonas. Skambino vyras ir sakė, kad jo ta draugė užmiršo užsakyti 2 atskirus kambarius, o dabar, kadangi Valentino diena, daugiau Palangoje niekur nėra laisvų kambarių.
Iš pradžių taip supykau ant tos jo draugės, kad norėjau liepti vyrui išsikviesti taksi ir važiuoti nakvoti į Klaipėdą. Bet paskui pagalvojau, kad jeigu ko nors norės, tai niekas nesustabdys upės tėkmės – nesustabdys ir viešbučio sienos.
Iš kitos pusės, jei jis buvo toks atviras, ar galėčiau jį bausti už atvirumą?
Grįžo mano katinukas po 3 dienų. Pasitikau jį oro uoste, apkabinau, pabučiavau ir užuodžiau moteriškų kvepalų kvapą. Labai supykau, iš kur jie? Jis tik nusijuokė ir atsakė, kad gyvenant viename kambaryje paltai kabėjo kartu, todėl ir kvepia moters kvepalais.
Kaip elgtumėtės jūs?
Sunku buvo, atrodė, viskas kaip filme, kai tik žiūri ir nelabai supranti, kas vyksta. Labai įdomus jausmas. Kaip galima, kaip reikia elgtis tokioje situacijoje? Bausti, mušti, bartis... remiantis kuo? Kur garantija, kad vyras neapsisuks ir neišeis iš namų – ką tada reikės daryti?
Įsivaizduokite, jei jūs norėtumėte išeiti į klasės draugų susitikimą po 10 metų ir jame būtų jūsų bendraklasis, kuris jums kažkada patiko. Ar jūs norėtumėte, kad jus muštų, bartų už tai? Už ką būtent?
Galėjau jo iš viso neleisti, bet remiantis kuo? Baime? Juokinga, juk mes nebe vaikai.
Man nekyla klausimas, gerai ar blogai jis elgėsi. Kyla klausimas, kaip viskas yra iš tiesų. Ir kaip mano vietoje jūs būtumėt pasielgę?
Kai papasakojau šią istoriją draugams, tai vyro draugai šypsojosi ir nieko nesakė – žiūrėjo į vyrą lyg pavydėtų. O moterys sakė, kad su beisbolo lazda būtų dėjusios vyrui per galvą.
Po šios istorijos aš susimąsčiau, kad pinigai, pareigos, jaunystė, grožis negali nupirkti meilės – arba ji yra, arba ne. Tu gali į ją nekreipti dėmesio, gali ją ignoruoti, bet jos neišvengsi ir neužmirši.
Klausimas ne tas, ką jis labiau myli: tą, kurią sutiko tik kartą pajūryje ir prisimena 15 metų, ar tą, su kuria kartu gyvena 15 metų. Klausimas, kuri jį myli labiau – aš ar ji? Kaip jūs manote?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
