Per kūdikio šventę apie savo 18-metę dukrą suprato baisią tiesą

Draugų ir giminaičių apsuptyje šventėme vaikaičio gimtadienį. Vakare pavargusį vaiką senelis ant rankų nunešė į namus. Užmigo bemat, nereikėjo net skaityti mėgstamos pasakos, o paskui ilgai žiūrėjau į jo giedrą veiduką.

Baisu matyti, kaip su jaunos mamos vaidmeniu nepajėgia susitaikyti dukra.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Baisu matyti, kaip su jaunos mamos vaidmeniu nepajėgia susitaikyti dukra.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Tada man žemė išslydo iš po kojų. Iš pradžių net gerai nesupratau, ką išgirdau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Tada man žemė išslydo iš po kojų. Iš pradžių net gerai nesupratau, ką išgirdau.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Močiutė

Jun 24, 2016, 1:46 PM, atnaujinta May 20, 2017, 6:15 PM

Tai mūsų džiaugsmelis, šalia kurio jaučiuosi dešimčia metų jaunesnė. Nors viskas galėjo būti kitaip, nesigailiu turinti tokį nuostabų vaikaitį.

Tik dabar darosi neramu dėl vieno dalyko. Dėl to ir nutariau jums parašyti. Ne, aš nesigailiu esanti jauna, labai jauna močiutė, bet kartais širdį suspaudžia toks kartėlis.

Niekada nepamiršiu tos dienos, kada mano vos septyniolikos sulaukusi dukra pasakė: „Mamyte, mums reikia pasikalbėti. Man atrodo, aš laukiuosi...“

Dėl nėštumo kalti tėvai?

Tada man žemė išslydo iš po kojų. Iš pradžių net gerai nesupratau, ką išgirdau. Galvoje tartum viesulas praūžė. Žinojau, kad taip nutinka, bet gi kitose, asocialiose šeimose! Gal būčiau net piktai surikusi, bet mane sustabdė drebančios dukros lūpos ir baimė, kurią išvydau jos akyse.

Štai stovi prieš mane jau iš pažiūros visiškai suaugusi mergina, jauna moteris, o iš tiesų – tik mažas siaubingai išsigandęs vaikas, kuriam reikia pagalbos. Reikia tvirto suaugusio žmogaus, į kurį galėtų atsiremti tokioje situacijoje.

„Tai ką tu galvoji?“ – paklausiau kiek galima ramiau, nors ir rankos, ir širdis krūtinėje drebėte drebėjo. Dukra nieko neatsakė, toliau žiūrėjo išsigandusi, bet tuo pačiu ir... viltingai. Ir man iškart tapo aiškus jos apsisprendimas.

„Tai būsiu jauna močiutė“, – pabandžiau pajuokauti.

  Dukra pravirko iš palengvėjimo. Vargšas, vargšas mano vaikelis. Jai tiek laiko reikėjo gyventi su šita paslaptimi, kol ryžosi papasakoti.

Kai pagaliau ji atsigulė, likau virtuvėje. Mintys vijo viena kitą. Turėjau apie ką pagalvoti. Tame, kas įvyko įžvelgiau ne jos, jaunos paikos mergaitės, o mūsų kaltę. Kiek protelio tėra tuose iš pažiūros suaugusiuose? Mes suteikėme jai per daug laisvės. Kasdieniniai rūpesčiai, darbai ir kitkas surydavo didesnė mūsų laiko dalį. Dukrai to laiko beveik nelikdavo. Na, pavalgiusi, apsirengusi, viskuo aprūpinta ir gerai.

Bet nebuvo gerai. Kiek kartų esam išleidę ją vieną į pasilinksminimus su mažai pažįstamais žmonėmis. Kiek kartų esam pro akis praleidę neva nekaltus nuklydimus... kad bandė rūkyti, kad grįždavo į namus su kvapeliu.

Savo neveiklumą dangstėme tokiais įprastais pasiteisinimais, kad net juokinga: „Visas jaunimas dabar taip elgiasi“ ir „Mes jaunystėje juk nebuvom kitokie.“ Bet dabar galvoju, kad jos pastojimas – ženklas, jog mes tiesiog nesugebėjome ja tinkamai pasirūpinti.

Gerai pagalvojus, aš apie dukrą visai nieko tikro nebežinojau. Nei kas jos geriausi draugai, nei kuo ji gyvena. Jei kas ir kaltas, kad dukra atsidūrė tokioje padėtyje, tai tik mes. Tai kaip dabar galėjau jai nepadėti? Nebuvau pati geriausia mama. Kas liktų daryti mano vaikui, jei aš dabar nuo jos nusisukčiau? 

Kai grįžo vyras ir jam papasakojau viską, krūtine teko užstoti dukros kambarį. Neleidau jam ten veržtis, kelti triukšmo.

„Tai ne mūsų dukra paleistuvė, tai mes blogi tėvai!“ – pasakiau. – Mums šitą košę ir srėbti, o vaiko neliesk!“

Susitarimas dėl dukters gerovės

Aišku, kad buvo nelengva. Nors dabar ir ne „Paskenduolės“ laikai, nepilnametė, besilaukianti vaiko, greit tapo viso miestelio susidomėjimo objektu. Teko ištverti ir smalsius žvilgsnius, ir apkalbas. Vyras užsidarė savyje ir dukros ar mano ko paklaustas atsukdavo nugarą. Dukra nerasdavo sau vietos, tuo metu buvau vienintelis jos ramstis.

Pasakiau dukrai, kad dėl jos ir būsimo vaikaičio padarysiu darbe pertrauką, perimsiu visus rūpesčius, bet iškėliau vieną sąlygą – mokyklą ji baigs ir jei įstos – eis mokytis toliau. Vaikas nebus priežastis atsisakyti išsilavinimo. Ji sutiko.

Neprileidau net minties apie vestuves su būsimo vaikelio tėvu. Labiau nei žmonių nuomonė man rūpėjo dukters gerovė, o ji nei mylėjo to vaikino, nei ką. Šimtą kartų geriau auginti nesantuokinį vaiką, nei bijant žmonių kalbų prievarta ištekinti mergaitę už bet ko.

Teko iškęsti dukros nuotaikų kaitą, ašarų upelius. Suvokė, kad nerūpestinga vaikystė baigėsi. Teko jai lankyti pamokas, kęsti gėdą ir mokytis, kiek buvo pajėgi.

Nėštumas nebuvo lengvas. Jai dažnai ir stipriai skaudėjo nugarą, visą pilvą išvagojo strijos, kojos tino... Guodžiau ir padėjau jai kaip galėdama.

Į egzaminus ji ėjo prieš pat gimdymą, bet tada jau pati buvo tvirtai apsisprendusi – laikysiu. Ačiū nors mokytojams, kad sureagavo ramiai. Nė vienas nemoralizavo ir neblogino padėties, o visi padėjo kaip galėdami. Tik vėliau auklėtoja pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino – bijojo, kad nepradėtų dukra per kokį egzaminą gimdyti...

Močiutė tampa mama

Vaikelis gimė aną vasarą, ką tik ir šventėme metukų gimtadienį. Mėlynakis. Pamatęs anūką net mano vyras atsileido. Nebeatsukdavo dukrai nugaros, nešiodavo mažiuką, keldavosi prie jo naktimis, dažnai išeidavo į sodą pastumdyti vežimėlį, kad vaikas pamiegotų gryname ore...

Kai dukra įstojo ir pradėjo studijuoti, vaikučiu rūpinomės mes su seneliu. Žinote, aš staiga atjaunėjau. Senelis atjaunėjo. Supratome, kiek daug dar suspėjame, kiek daug dar galime. Nė viena našta nėra per sunki, jei neši ją iš begalinės meilės.

Bet man neramu štai dėl ko. Kartais man pradeda atrodyti, kad vaikaičiui esu labiau mama negu močiutė. Dukra, atrodo, nepradėjo jo giliai, rimtai, motiniškai mylėti. Pati būti mama taip ir neišmoko. Vis dažniau palieka vaiką mums – ne dėl rimtos priežasties, o norėdama ištrūkti iš namų.

Suprantu, jauna gimdė, dabar iškart mokosi, neišsilakstė... Bet kartais pagalvoju: ar neišpopinau jos? Ar nepadariau meškos paslaugos, stengdamasi palengvinti jos buvimą. Ji mato, kaip mes mylim vaikutį, mato, kad naudojamės bet kokia proga jį priglausti, pamyluoti, prižiūrėti. Ir kartais man atrodo, kad naudojasi tuo mūsų prisirišimu.

Pati kai kurių pareigų atsisako. Vaiko gimtadienyje ji dalyvavo, bet vėlai vakare išvažiavo susitikti su draugais, o berniuką migdėme mes. Jau dabar jis vis dažniau vadina ir mane mama. Pataisau, sakau: „Mama išėjusi.“ Bet man skaudu tai girdėti. Su jaunos močiutės vaidmeniu susitaikiau, bet baisu matyti, kaip su jaunos mamos vaidmeniu nepajėgia susitaikyti dukra.

Prašau jūsų patarimo, kaip turėčiau elgtis, kad padėčiau dukrai būti geresne mama. Ar geriau iš viso nesikišti?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.