Šių metų kovo 4 dieną Lietuvos kino teatruose buvo pradėtas rodyti Tado Vidmanto filmas „Gautas iškvietimas“. Aš šį filmą pažiūrėjau kovo viduryje, kuomet jau nebebuvo tokios pilnos salės kaip per premjerą. Nežinau, nemėgstu eilių, man kažkaip kvailai atrodo žmonių norėjimas kažką gauti, pamatyti ar pajusti kuo greičiau.
O kodėl tik dabar apie tai rašau? Sakiau, jog apie tai išvis nerašysiu, bet kadangi didieji kino kritikai jau spėjo pažiūrėti šį filmą nelegaliai, tai ir pradėjo šnekėt feisbuke apie tai, koks tas filmas yra prastas. Esant šiai situacijai aš nusprendžiau apie tai parašyt ir turbūt apginti šio kūrinio garbę.
Turbūt jums ir nereikia sakyti, kas tame filme vaidino, nes ir patys matėt. Vaidino tie patys nusibodę veidai, kuriuos galima pamatyti kiekviename lietuviškame filme. Išties Lietuvoje yra labai mažai kino aktorių. Bet kad ir kaip mums būtų striuka su aktoriais, aš niekaip nesuprantu, kam į filmus reikia kviest Marijoną Mikutavičių?
Jis net nesugebėjo trumpame skeče nesikratydamas suvaidint. Aš nežinau, kodėl jis visuomet taip „kampuotai“ vaidina. Nereikia net būti labai išmanančiu kiną, kad galėtum pasakyti, jog kiekvienas jo judesys yra nenatūralus, o kalba – mechaniška, dikcija panaši į tos programėlės jūsų kompiuteryje, į kurią galite įrašyti žodžius ir išklausyti perskaitomus britišku akcentu.
Be to, niekas neminėjo jo plakatuose ir treileryje jo nebuvo, tad jis kaip ir nebuvo naudojamas vien tam, kad pritrauktų daugiau žiūrovų. Kam tada išvis jį reikėjo kviest? Žodžiu, čia yra kastingo feilas, kurį nuolatos padaro lietuviškų filmų kūrėjai.
Štai jums atsakymas į klausimą: „Kaip padaryti komercinį kiną ne tokį prastą?“ – paprasčiausiai nekvieskit Marijono.
Net nekalbėsiu apie tai, jog lietuviškas Leo yra antras pagal prastumą aktorius po Marijono, nekalbėsiu net apie tas scenas su specialiaisiais efektais, kurie net šyvai kaimo kumelei nepaliktų didesnio įspūdžio (na, taip, aš žinau jog biudžetas buvo mažas, bet tada ir nedarykite tokių scenų, kuriose susprogsta sraigtasparnis).
Smagiausia šiame filme yra tai, jog Tadas Vidmantas sugebėjo privilioti tokius žmones kaip Algimantas Čekuolis. Beje, filmo plakate reikėjo būtinai parodyti jo personažą. Bet apie šį filmą daugiau kažko pozityvaus pasakyti ir negaliu.
Daugumą filmo pokštų buvo galima pamatyti tyzeriuose, tad kūrėjai pasielgė taip kaip apsukrus sukčiai – suviliojo, o kai pinigus gavo, pardavė tau prekę su defektais. Humoras buvo toks, koks tinka lietuviškai publikai – lėkštas ir be dvigubo dugno.
Jeigu tai nebūtų buvęs lietuviškas filmas, tai greičiausiai ir nebūčiau ėjęs. Geriau būčiau sėdėjęs namie ir pažiūrėjęs tikrų juodojo humoro komedijų, kurios buvo sukurtos praeitame tūkstantmetyje (aš turiu omenyje filmus, panašius į „Airplane“, „Spaceballs“ ar viską, ką yra sukūrę Monty Python komanda).
Yra net panašus į šį filmas, kurį sukūrė švedai ir jis vadinasi „Kopps“ – netikėjau, jog kada nors gyvenime tai pasakysiu, bet švedų darbas vietomis net geresnis už „Gautą iškvietimą“.
Kad ir koks tas filmas buvo, kad ir kaip prastai vertintume Marijono vaidybą ir lėkštą scenarijų, visa tai buvo daug geriau, negu viskas, ką Juzėnas ir Puipa yra sukūrę kartu paėmus. Kultūros ministerijai tiesiog derėtų nustoti teikti jiems tas pašalpas.
Iš to galima daryti vieną išvadą – kad ir koks mūsų naujas lietuviškas kinas, net jeigu jis iš tikrųjų ir yra lėkštas, kopijuojantis ar nejuokingas, į jį reikia eiti. Naujiems lietuviškiems kino filmams reikia negailėti pinigų ir nueiti į kino salę, užuot laukus jų „Linkomanijoj“.
Nes tik turėdami lėšas, iš kurių galėtų kurti ir matydami, jog galima iš kūrybos pasipelnyti, visi Lietuvos kino režisieriai, kuriems jau sąžinė neleidžia filmuoti arklio, besiganančio rūke ar gervės, skrendančios virš miško, galės kurdami tobulėti. Ir anksčiau ar vėliau mes išvysime tikrai gerą lietuvišką kiną, kuriam jau ir nebus gaila tų 6 eurų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
