Jaučiuosi stovinti ant bedugnės krašto. Turiu vyrą, šeimą. Vaikai – dukra ir sūnus – jau paaugę, viena studentė, o kitas baigia gimnaziją. Turiu puikų darbą. O ko tada neturiu? Dėl vieno vyro praradau ramybę.
Gyvenau ir gyvenu rutinoje: namai, darbas, namai, vasarą – atostogos (paprastai su vaikas, retais atvejais – ir su vyru). Mano vyras tiesiog paniręs į darbą. Sako, kad jis suteikia mūsų namams stabilumą pajamomis, o visa kita – atostogos, pramogos ir pan. – jau ne jo rūpestis. Namuose laukia komforto, kurį ir stengiuosi jam suteikti. Užimdamas svarbias pareigas dažnai pareina tik miegoti ir būna labai pavargęs.
Mano darbas taip pat nėra lengvas. Mūsų įmonė privati, nedidelė. Kai įsisteigėme, viskas buvo grįsta svajonėmis – kada nors viskas atsipirks. Ir tai kaip tik dabar ir vyksta. Užsakymų daug, tapome patikimi. Aš dirbu su azartu, su noru, mano šefas mane visuomet pastebi ir giria, paskatina. Tačiau atėjus vakarui aš nenoriu namo.
Pastebiu, kad vis ilgiau užsibūnu darbe. Neretai liekame su savo viršininku dviese, darbuojamės tylomis. Jaučiuosi labai vertinama. Tokio profesinio pasitenkinimo visuomet siekiau. Tačiau širdį ėmė draskyti prieštaringi jausmai: jaučiu, kad pradedu įsimylėti šį žmogų.
Jis su manim bendrauja, yra malonus, korektiškas, jam svarbūs mano pasiekimai. Beje, kai vyras sudaužė mašiną, šefas be jokių kalbų mūsų šeimai ilgam laikui paskolino didelę sumą naujam automobiliui. Esu tarp dviejų „V“ – savo Vyro ir Viršininko. Niekad nemaniau, kad jausmai gali sudrumsti protą jau esant per keturiasdešimties.
Viršininkas nepriekabiauja, tarp mūsų dar nebuvo įvykę nieko tokio, ko turėčiau gailėtis ar gėdytis. Vieną rytą, kaip kokiam filme, randu ant stalo pamerktą puokštę gėlių... Kai imu dairytis po ofisą, pamatau įdėmų ir šiltą įsmeigtą į mane jo žvilgsnį.
Vieną kartą tiesiog išsigandau savo jausmų... Po kelių dienų turėjom priimti verslo partnerius, vedėmės juos į restoraną. Turėjau dalyvauti pokalbyje ir būti su viršininku kartu. Po vakarienės jis parvežė mane iki namų. Sėdėjom mašinoj tylėdami. Jis paėmė mano ranką. Aš sustingau, o tada skubiai išlipau.
Laikau save tikinčiu žmogumi. Žinau, yra tokių, kurios man patartų: „Mėgaukis gyvenimu ir džiaukis, kol gali.“ Bet aš negaliu. Prieš akis laukia kelionė į Vokietiją, į kurią vyksime su viršininku dviese. Draskausi: atsisakyti kelionės ar vis dėlto pasiduoti tam, kas gali įvykti. O juk gali ir neįvykti, tiesa? Gal be reikalo aš čia „laužausi“, kaip ne viena pasakytų.
Per daugelį metų namų santykiai apsitrina. Pajutau, kad mano pastangų, svajonių, norų sutuoktinis nelabai girdi arba tiesiog leidžia elgtis, kaip noriu. Galiu gerai dirbti ir uždirbti – nepastebės, nes mūsų atlyginimai nesulyginami. Galiu puoštis ar vaikščiot po namus nesusitvarkius – nepastebės, nes jo akys nuolat įbestos į kompiuterį. Be to, yra priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų.
Bijau pati savęs ir to, kas gali įvykti. Jei elgčiausi sąžiningai, ar turėčiau tiesiog imti ir išeiti iš darbo? Juk kažkada aš daviau priesaiką – „kol mirtis mus išskirs“. Kita vertus, kartais pagalvoju, kad mirtis mus jau išskyrė, o ta mirtis – abejingumas. Taip nenoriu prarasti gero darbo, nenoriu ir prarasti tos šilumos, kuri kasdien mane apgaubia. Kiek ilgai tai tęsis, nežinau. Ir nežinau, ką daryti. Jeigu kažkam yra tekęs toks pasirinkimas, patarkite.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
