Klyksmai kaimyniniame bute išgąsdino. Bet tai – ne blogiausia

„Ak, kaip norėčiau gyventi rusų laikais“, – sako vienas vaikas kitam. Du ištįsę 16-mečiai vaikštinėjo karštą vasaros dieną ir prašom – tokie žodžiai.

Tada atsikėlėme, laukiame privažiuojančios pagalbos.<br>A.Vaitkevičiaus asociatyvioji nuotr.
Tada atsikėlėme, laukiame privažiuojančios pagalbos.<br>A.Vaitkevičiaus asociatyvioji nuotr.
Kaimynai vienas per kitą lenda pro langus. O tame bute – nežmoniški klyksmai.<br>V.Balkūno asociatyvioji nuotr.
Kaimynai vienas per kitą lenda pro langus. O tame bute – nežmoniški klyksmai.<br>V.Balkūno asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Jonas Valaitis

Jul 2, 2016, 5:24 PM, atnaujinta May 20, 2017, 1:29 AM

Ar jums, išgirdus tokį draugo pareiškimą, nenusvirtų rankos? Mano galvoje sušmėžavo viena mintis: „Dieve, atleisk tam vaikui. Jis nežino, ką kalba.“

Mes nematėme diktatorinio Sovietų valdymo, spaudos suvaržymo, eilių prie dešros ir aibės kitų kreivų veidrodžių karalystės nesąmonių, apie kurias su tokia nostalgija dar ir dabar kalba dalis tautiečių.

Taigi, nesuprato vaikinas, ką kalba, ne dėl dėl kvailumo, o dėl aplinkos, kurioje auga. O ta aplinka yra daug arčiau jūsų, nei galite įsivaizduoti.

Galbūt tai tas pats daugiabučio kiemas, iš kurio kiekvieną rytą važiuojate į darbą? O gal tai namas, pro kurį praėjote pasivaikščiodami? Galbūt tokias mintis jam įskiepijo mokykloje, kuri yra arčiausiai jūsų namų?

Tame name, tuose daugiabučiuose, tose mokyklose ir netgi tame darbe, kuriame dirbate būtent jūs, vis dar galima sutikti homo sovieticus jausmu persismelkusių, vaikus auginančių ir romantiškai apie savo vaikystę geresnėje nei Lietuva valstybėje pasakojančių tėvų ir mokytojų.

Jie dėl pinigų trūkumo nesiryžta keisti darbo, bet ilgisi savo jaunystės metų, praleistų tarybinėje Lietuvoje ir pasakoja mokiniams apie sovietinio žmogaus aukštą moralę. Taip pat galima sutikti ir bendradarbių, kurie, deja, moka rusų kalbą, todėl žiūri rusų propagandą apie senus „gerus“ laikus. Po to apie juos pasakoja savo kolegoms, o, neduok Dieve, sulaukę pašaipų, išvadina jus ultra patriotais.

Akivaizdu, kad anos sistemos paliktos žaizdos persekioja ne tik mūsų protėvius, bet ir laisvos Lietuvos vaikus.

Net mane persekioja gėda, kad kadaise šią žemę mano proseneliai laisva ranka atidavė sovietams (tai tokie vienas už kitą lygesni žmonės, kuriems pinigų praktiškai nereikėjo, nes juk komunistai viskuo ir taip dalinasi).

Šalis sunkiai susirgo prieš 76 metus, kai į jos teritoriją įžengi sovietinė sistema, vėliau ištrėmusi, nugirdžiusi ir pažeminusi tautą. Trėmimai, sovietinės represijos, istorijos klastojimas – tai tik dalis tos sistemos smūgių lietuviams. 

O kaip nugirdymas? Pasakysiu tiesiai – ne be reikalo esame pirmaujantys pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Girtą žmogų valdyti lengviau.

Ir tikrai ne be reikalo esame neiniciatyvūs homo sovieticus, laukiantys, kol mūsų gyvenimą sutvarkys valdžia.

Užtenka pažvelgti į šulinį. Ar matote jame savo atspindį? Kas ir kodėl taip ir nesiryžo pranešti apie smurtaujantį girtuoklį, 4 vaikučių tėvą, teisme pareiškusį, kad labai myli savo vaikus? Kodėl šie vaikučiai atsidūrė šulinyje?

O ar jūsų aplinkoje nėra vaikučių, kurie taip pat netyčia gali atsidurti šulinyje, automobilio bagažinėje ar degančioje landynėje? Nejaugi rankos jau taip suteptos krauju, kad net nebeišeina susirasti pagalbos tarnybų numerių, kai girdite kaimynų bute užsiplieskusį konfliktą, vaikų klyksmus?

Prisimenu, buvo tamsus žiemos vakaras. Sapnavau jau devintą sapną, kai netikėtai jame ėmiau girdėti keistus garsus. Pramerkiau akis. Bet garsai nesiliovė. Ir netrukus pasigirdo spiegiantis moters balsas: „Gelbėkit, muša! Kraujas!!! Kraujas!!! Paleisk mane! Ne, palik peilį!“

Man – gal koks 13 metų. Tėtis miega. Nubėgu į jų kambarį, žadinu. Tėtis liepia pačiam iškviesti policiją, nes jis turi klausos problemų. Tą ir padariau.

Tada atsikėlėme, laukiame privažiuojančios pagalbos. Vis dairomės pro langus. Bet nei kaukiančios sirenos, nei švyturėlių...

Išeiname į lauką. 10 minučių, 15 minučių... Kaimynai vienas per kitą lenda pro langus. O tame bute – nežmoniški klyksmai.

Bet niekas nieko nedaro. Tiesiog žiūri... Tėvas paprašo kaimynų pakartotinai iškviesti policiją. Kur tau... Bijo. Juk kai ryte neš šiukšles ar patyliukais tipens prie savo automobilio, gali dar ir į galvą gauti nuo tokių girtuoklių, todėl problemų nereikia, vis sako jie. Teko lipti atgal į trečią aukštą ir pasiimti telefoną.

Ir štai. Po 40 minučių pasirodo policija. Beldimas į duris, nutilę garsai... Galiausiai įžengia į butą. O jame – moteris, kuri net nesiruošia rašyti pareiškimo. Greičiausiai irgi bijo.

Ir čia istorija ne apie sovietų laikus, o apie dabartinę Lietuvą. Bet tas sovietinio elgesio šleifas čia aiškiai velkasi. Kodėl? Nes tais laikais tam, kad išgyventum, reikėjo mokėti tik viena – niekur nesikišti, niekur nesiskųsti ir dar kitų neskųsti.

Vyras daužo moterį kaip obuolį? Ne bėda, juk nėra šeimos be dūmų. Greičiausiai ta boba pati nusipelnė.  Tėvas skaldo savo mažametį vaiką? Ot, reikia pypliui beržinės košės. Kad kitą kartą žinotų.  Tik pabandyk ką nors pasakyti, jei matai tokią situaciją. Sovietinės visuomenės tolerancija smurtui – garantuota.

Štai dėl to ir dabar vaikai skęsta šuliniuose, moterys daužomos iki pamėlynavimo ir nesulaukia pagalbos iš kaimynų, kurie mielai suteiks prieglobstį su „kalašu“ Vilniuje bėgiojančiam narkomanui.

O kur dar nuolat pasigirstantys sovietinės nomenklatūros liekanų šūksniai: „Prie rublio buvo geriau!!!“

Kai kurie laisvos Lietuvos vaikų tėvai apie sovietų laikus kalba taip, tarsi ten būtų rojus (tik pamiršta paminėti, kad jame tvyrojo amžinas deficitas, o bananai ar apelsinai buvo tai, kas ragaujama tik per naujus metus).

Šiomis dienomis Lietuva mėgina išsilaižyti anos sistemos paliktas žaizdas. Dabar mokyklose vyksta pilietiškumo pamokos. Nuolat rengiamos tautiškos šventės, žadinami lietuvių patriotiniai jausmai, skatinama būti pilietišku, savo šalį mylinčiu lietuviu, pasiryžusiu ginti ją iki paskutinio kraujo lašo. 

Tik ar išties ji būtų ginama, jei prasidėtų tas juodžiausias scenarijus, apie kurį dabar nerišliai bando kalbėti politikai? 

Atsiranda tokių jaunųjų talentų, kurie juodžiausią egzistavimo akimirką Lietuvą gali prikelti iš pelenų. Ar išėję į gatves, matote muzikuojančius paauglius? Ar matote uniformomis pasipuošusius šauktinius? Ar pažvelgiate į tas gražias poreles parkuose, kurie po keleto metų galbūt čia atsistums ir vaikišką vežimėlį?

Taip, tai jie – mūsų visų ateitis. Ir mes negalime jos prarasti.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.