Ir vienatvę, ir bendravimą, kuris apsiribojo: „Ateik, paduok, eik velniop, netrukdyk.“
Ištekėjau gan jauna ir uoliai ėmiausi žmonos pareigų. Tuo metu man atrodė, kad šeimyninė laimė beveik visa priklauso nuo to, kaip aš rūpinsiuosi savo sutuoktiniu.
Lygiai taip pat uoliai ėmiausi motinos vaidmens. Lyginau skalbinius, laikiau visus keturis namų kampus, rūpinausi augančiais vaikais.
Ne, nesėdėjau vyrui ant sprando, dirbau. Paskui darbą teko mesti, nes nesugebėjau suderinti vis augančios šeimyninių pareigų naštos ir darbo. Man tiesiog pasiūlė likti namuose, įtikino, kad taip visiems bus geriau.
Į audras – jokios reakcijos
Kiek pamenu, vyras nė karto nėra paklausęs, ar man sunku, ar pagalbos nereikia. Kaip savaime suprantamą dalyką priimdavo viską, ką bedaryčiau.
Lygiai taip pat į mane pradėjo žiūrėti ir mūsų vaikai. Vyro požiūris persidavė jiems. Jei kada šeimoje kalbėdavom kokiais nors svarbiais klausimais, į mano nuomonę visi trys žiūrėdavo su pajuokiamu atlaidumu. Na, ką ta mama supranta? Ką galima suprasti apie gyvenimą, kada visas jis praleidžiamas lakstant nuo skalbyklės iki viryklės ir puodų?
Tuo metu man atrodė, kad gyvenimas ir turi taip tekėti. Tolygiai, nykiai ir nuobodžiai. Net seksualinis gyvenimas tapo pamirštu ir nereikalingu dalyku. Nesimylėdavom mėnesiais, o jei vyras ir persirisdavo į mano lovos pusę tai tik tam, kad viską greit pabaigęs nusisuktų į kitą pusę ir užmigtų. Mano poreikiai jam nelabai rūpėjo, net lovoje tebuvau daiktas skirtas patarnauti ir dingti iš akių.
Grįžę namo jie visi užsiimdavo savo reikalais. Į mano nedrąsius bandymus pabendrauti apie tai, kas man būdavo svarbu, jie tik numodavo ranka.
Kartais man trūkdavo kantrybė ir sukeldavau audrą, bet net į tai niekas nereagavo rimtai.
„Jei kas nors nepatinka – išeik, niekas tavęs nelaiko“, - burbteldavo vyras. Ir tuo užkišdavo man gerklę, nes puikiai žinojo – nesiryšiu išeiti, kai mane laiko toks stiprus pareigos jausmas. Bet, kaip sakoma, viskas turi savas ribas.
Neplanuota atostogų pažintis
Tais metais man pasisekė pagaliau išvažiuoti prie jūros. Turėjo važiuoti mano anyta, bet susirgo gerklės uždegimu. Šeima vėl viską nusprendė be manęs. Išvažiavau į Šventąją ne todėl, kad pailsėčiau. Išvažiavau, kad neprapultų už poilsio namus ir kelionę jau sumokėti pinigai, ką vyras, be abejonės, pasakė.
Pirmas neplanuotų atostogų dienas jaučiausi kaip balta varna. Staiga suvokiau, kad visiškai nemoku mėgautis ramybe ir nieko neveikimu. Vis norėdavosi kažkur lėkti, tvarkytis. Atsirado daugybė laisvo laiko, bet nelabai žinojau, ką daryti.
Ir tada paplūdimyje susipažinau su vyriškiu. Jam buvo apie 50 metų, bet atrodė gražiai, tvirtas. Viskas buvo taip paprasta, kad net juokinga. Jis pasitiesė rankšluostį greta manęs, paklausė, ką skaitau... Žodis po žodžio mes įsišnekėjome. Su juo bendrauti buvo įdomiau nei vartyti moterišką žurnalą.
Paskui susitikome kavinėje, tada ne kartą ėjome pasivaikščioti. Pirmą kartą po daugybės metų atradau žmogų, kuris norėjo manęs klausytis ir girdėjo, ką aš sakau. Žmogų, kuris sakė komplimentus, kuriam rūpėjo mano nuomonė, kuris žvelgė į mane kaip į gyvą žmogų, o ne buitinių paslaugų kombinatą.
Tikriausiai per tas kelias dienas, kol mes bendravome, aš pasakiau daugiau žodžių ir juokiausi daugiau kartų nei per visą šeimyninį gyvenimą.
Moterys turi poreikių
Likusi viena savo pajūrio kambaryje staiga supratau – aš negyvenau. Man jau beveik 45 metai, o aš net negyvenau! Gerai pamąsčius, man liko ne per daugiausiai laiko. Net ne tam, kad padaryčiau ką nors didingo, o tam, kad tiesiog jausčiausi gyvenanti.
Tarnaudama kitiems visiškai pamiršau save, savo poreikius ir norus. Siekiau būti gera kitiems, niekada nesiekiau būti gera pačiai sau. O ar kam nors šeimoje tikrai reikėjo tokio mano pasiaukojimo? Net pradėjau pateisinti savo vyrą – ar įmanoma mylėti tą, kas pats savęs nemylėjo? Jausti aistrą tam, kas pats gyvena nejausdamas jokios aistros?
Kurorte sutikto vyro norėjau. Ir jį suviliojau. Jis nesitempė manęs į lovą, padariau tai pati. Padariau tai, ko nesitikėjau pati iš savęs. Atsidaviau instinktams, kuriuos seniai buvau pamiršusi. Turiu pasakyti, kad tai buvo pašėlusios naktys, kurių nesigailiu ir niekada nesigailėsiu.
Mes išsiskyrėm ir niekada daugiau jo nesusitiksiu, nes tai nebuvo jokia meilė iš jokio žvilgsnio. Panorau sulaužyti taisykles, panorau daugiau nebūti gera žmona, gera mama, daugiau nebūti visiems gera – taip ir padariau. Tuo metu puikiai suvokiau, kad jei ne dabar, tai neišdrįsiu keistis niekada.
Grįžusi į namus nieko nuo vyro neslėpiau. Norėjau pasižiūrėti, kaip jis reaguos, ar jam vis dar nors truputį rūpi. Pasipasakojau, vos radusi progą. Žiūrėjau, kaip keičiasi jo veidas. Nuo netikėjimo iki siaubingo sukrėtimo.
„O dabar, pasakyk, kad išeičiau, – pabaigoje rėžiau. – Dabar aš galiu tai padaryti.“
Tikėjausi audringos reakcijos, gal net pavydo, o jis pradėjo kažką lementi. Bet tik ne tai, ką tikėjausi išgirsti. Jis kalbėjo ne apie jausmus. Apie pareigas. Apie padorumą, pareigą šeimai, vaikams ir jam. Nebijojo prarasti būtent mane – bijojo prarasti patogų sotų gyvenimą be buities rūpesčių. Bijojo konflikto.
Nors nesiūlė man išeiti, išėjau pati. Dabar gyvename atskirai. Bendraujame, jis bando mane susigrąžinti. Leidžiu jam tai, bet visada sau priminu, kad daugiau nepamirščiau: nesu niekas. Aš – žmogus, turintis poreikių. Moteris, norinti gyventi. Ir visada turiu kitą išeitį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
