Ką tik vykusio Europos futbolo čempionato metu turėjau puikią progą „pasikartoti“ 24 valstybių himnus. Bet labiausiai domino ne tekstai (žinoma, ne visus supratau), ne jų muzikinė išraiška, o atlikimas. Su retomis išimtimis savo valstybių himnus atliko visi sportininkai, treneriai, aptarnaujantis personalas, komandų vadovai, net valstybių vyrai, atvažiavę palaikyti savo futbolininkų.
Rungtynių Lenkija – Portugalija metu dar kartą pasitikrinau: himną giedojo visi sportininkai ir visi su jais atvažiavę. Ir dar kaip giedojo: jautėsi ir pasiryžimas kovoti už Tėvynės garbę, pasididžiavimas savo Tėvyne ir dar daug kitokių dalykų. Taip ir norėjosi sušukti: „Štai kaip turi būti atliekami himnai!“
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Deja, mano entuziazmas greitai atvėso, nes prisiminiau mūsų sportininkus. Šnekame, kad krepšinis – mūsų religija. Bet pažvelkite į sportininkus, kai jie gieda himną. Gal tik Robertas Javtokas, Renaldas Seibutis, treneris Jonas Kazlauskas (bet ir tai – lyg varžytųsi) gieda. O kiti?
Kai kas (tikriausiai dėl formos) uždeda ranką ant širdies, kai kas nuleidžia galvą – lyg tai pakeistų himno giedojimo ritualą gerąją prasme. Kiti tyli.
Kaimynų 6-metė dukrytė, kuri visada stengiasi nepraleisti himno giedojimo, pasakė visą esmę: „Jie tikriausiai dar neišmoko himno žodžių.“
Tikriausiai. Esu tikras, kad himno giedojimas – ne tik ritualas. Pakako pasižiūrėti, kaip himną atliko lenkų, italų, islandų futbolininkai, kad nejučiomis ištartum: „Myli žmonės savo Tėvynę.“