Man jau 37 metai. Sakau „jau“, nes jaučiuosi taip ir negyvenusi normalaus gyvenimo. Beje, daugumai žmonių atrodo, kad man 25 ir ne daugiau. Gal esu nesubrendusi.
Turbūt bus sunku patikėti, bet esu dar nekalta. Gal dėl to, kad niekada taip ir nesutikau savo meilės.
Tie, kuriuos pamildavau aš, manęs nenorėjo. O tų, kurie mylėjo mane, nenorėjau aš. O seksas tik iš meilės – daugiau religinis pasirinkimas. Buvo mintis prarasti nekaltybę ir be santuokos, bet visada susilaikydavau.
Vieną žmogų myliu jau daugybę metų. Kaip sakiau, jis nemyli manęs. Jis vis spaudė mane jam atsiduoti, bet be vedybų. Aš vis sustodavau, ir tada jis susirado kitą. Myliu ji iki šiol.
Gal viskas dėl to, kad užaugau labai probleminėje šeimoje. Niekada nepatyriau tėvų meilės. Esu vyriausia. Jauniausioji sesuo ištekėjo ir turi vaiką. Vidurinis brolis gyvena atskirą nuo tėvų gyvenimą. O aš taip ir likau neištrūkusi iš tėvų lizdo. Iki šiol girdžiu jų barnius ir užgauliojimus, kokia esu niekam tikusi.
Jaučiuosi kaip nevykėlė. Nepasitikiu savimi, neturiu draugų. Darbą susiradau, bet ir jame neišeina susirasti draugų. Žmonės manęs šalinasi.
Bandžiau lankytis pas psichologą, bet man kažkaip netiko. Mano vienintelė paguoda yra Dievas. Kai jaučiuosi blogai, meldžiuosi. Tai mane ir laiko šiame pasaulyje.
Būtų įdomu išgirsti žmonių nuomonę. Kaip viskas atrodo iš šalies, gal kieno nors panašus gyvenimas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
