Bet apie viską nuo pradžių.
„Eisiu pasivažinėti dviračiu“, – praėjusio šeštadienio pavakarę pasakė man dukra.
„Eik, – nieko blogo nenujausdama atsakiau jai ir kaip visada perspėjau: – Tik būk atsargi.“
„Žinau, ne maža esu“, – irgi kaip visada atsakė dukra ir išvažiavo. Maždaug po 20 minučių sulaukiau skambučio.
„Mama, aš susimoviau“, – išgirdau silpną balsą.
„Nugriuvai?“ – paklausiau, nors iškart žinojau, koks bus atsakymas.
„Taip“, – patvirtino ji.
„Sakiau, kad būtum atsargi“, – bandžiau priekaištauti.
„Nieko negalėjau padaryti, jis išlindo prieš pat mane“, – paaiškino dukra. O po mano raginimo eiti namo dar graudesniu balsu atsakė: „Kad tai būtų taip paprasta. Išsimušiau du dantis.“
Tiesa, vėliau, paaiškėjo, kad dantys neišmušti. Tik nuskelti. Ir ne du, o trys, bet aš tai sužinojau tik ligoninėje.
„Kur tu?“ – beveik išrėkiau į telefoną.
„Prie Santariškių“, – atsakė dukra ir staiga jos balsas prapuolė.
„Kur tu, kur dingai?“ – šaukiu ją vardu ir puolu į kambarį rengtis. Telefone spengia tyla, nors matau, kad ryšys nenutrūko.
Tuo metu puoliau į paniką. Gal vaikas prarado sąmonę, guli nežinia kur, o aš net nežinau, kur jos ieškoti. Skambinti bendruoju pagalbos numeriu? Kokia to prasmė? Ką aš jiems pasakysiu? Bėgti? Kur? Važiuoti? Vėlgi kur? Juk žinau tik tiek, kad ji kažkur prie Santariškių.
Kol galvoje vienas mintis keičia kitos, telefone vėl pasigirsta dukters balsas: „Aš čia.“
„Ar tu labai toli nuo Santariškių? Ar gali iki jų kaip nors nueiti?“ – užberiu klausimais ir sulaukusi atsakymų liepiu eiti į ligoninę, o pati žadu atvažiuoti pas ją.
Baigiu rengtis ir išbėgu iš namų. Kadangi netoli namų yra autobusų stotelė, kurioje į Santariškes važiuoja bent keturi autobusai, žinau, kad man bus greičiau nuvykti visuomeniniu transportu nei per ilgąjį savaitgalį išsikviesti taksi ir laukti, kol jis atvyks.
Netoli stotelės vėl sulaukiu dukters skambučio. Ji teiraujasi, kurioje pusėje yra priimamasis ir kaip rasti registratūrą. Paaiškinu ir šiek tiek nusiraminu – tuoj ji bus medikų rankose, jie suteiks pagalbą.
Kaip ir tikėjausi, autobusas atvažiavo greitai. Gatvės visiškai tuščios, todėl nepraėjus ir dešimčiai minučių įbėgu pro ligoninės duris. Dukrą randu traumatologo kabinete. Kai įėjau, jai siuvo smakrą. Jame kokių 4–5 centimetrų ilgio plėštinė, labai gili žaizda.
Kraujas bėga, seselė jį valo, o gydytojas siūdamas kalba: „Matyti, kad per asfaltą čiuožei, žaizda labai nelygi, liks randas visam gyvenimui.“
Tik dukrai nulipus nuo operacinio stalo, gerai ją apžiūriu – rankos ir kojos nubrozdintos, kairė ranka aptvarstyta, nubrozdinimai matyti net ant nugaros. Ir, aišku, visa purvina, kruvina, net plaukai vietomis nuo kraujo sulipę.
„Nieko, mažute, žaizdos užgis“, – guodžiu ją, kai sėdime prie rentgeno kabineto. Padaro rankos nuotrauką, nes skundžiasi, kad labai ją skauda. Ačiū Dievui, lūžių nėra.
Šiek tiek nusiraminusi, kad viskas baigėsi gerai, pradedu klausinėti, kaip viskas įvyko, kaip ji sugebėjo taip susižaloti. Dukra papasakojo važiavusi dviračių taku. Jeruzalėje, leidžiantis nuo kalniuko, staiga iš kažkokio šalutinio keliuko prieš ją išlindo vyras, kuris stūmėsi dviratį.
Užuot atsitraukęs atgal, kai pamatė nemažu greičiu riedančią dukrą, jis žengė į priekį, tad maniškei neliko daryti nieko kito, tik staigiai stabdyti. Deja, tai padariusi, ji perlėkė per dviračio vairą ir krito ant tako, o vyriškis lyg niekur nieko sėdo ant savo dviračio ir nuvažiavo.
Ji kažkiek laiko pagulėjo, o atsigavusi nušliaužė ant žolės ir paskambino man. Dar vėliau paklausiau, kodėl kurį laiką tylėjo, kodėl nekalbėjo. Pasirodo, merginos rankos taip drebėjo, kad nesugebėjo išlaikyti telefono, o jį pametusi ne iškart sugebėjo surasti...
Išėjus iš ligoninės pradedu regzti planą, kaip mums grįžti namo. Taksi variantą iškart atmečiau, nes neįsivaizduoju, kur rasti tokį, kuris galėtų dviračius pervežti.
Bandysime važiuoti autobusu, nusprendžiau. Puikiai žinau, kad dviračius jais vežti uždrausta, bet savaitgalis, autobusai tušti, gražiai paprašysime vairuotojo, gal pasigailės pamatęs, kaip atrodo dukra: smakras sutvarstytas, ranka parišta, visa apsidaužiusi, drabužiai kruvini ir purvini, o ir važiuoti mums netoli.
Sulaukėme autobuso (autobuso maršruto numeris, autobuso numeris ir kelionės laikas redakcijai yra žinomi. – Red.). Įsikėlėme dviratį ir prasidėjo...
„Su dviračiu niekur nevešiu“, – užbliauna vairuotojas. Aš bėgte iki jo ir pradedu maldauti: „Vairuotojau, pasigailėkite, žinau, kad negalima, bet gal vis dėlto. Vaikas po avarijos, ką tik susiūta, ranką skauda, kaip mums namo grįžti.“
„Man tas pat, kaip norite, taip grįžkite“, – užrinka dar garsiau.
„Bet, vairuotojau, pažiūrėkite, kaip ji atrodo“, – bandau tęsti.
Jis pakyla nuo kėdės, kyšteli galvą iš kabinos, tačiau dukters išvaizda jam jokio gailesčio nesukelia.
„Lipkit, pasakiau, su dviračiu nevešiu“, – užrinka.
„Tuščias autobusas, mes gi niekam netrukdysime“, – sakau. Ir tai tikra tiesa. Be mūsų, autobuse tik dvi garbaus amžiaus moteriškės.
„Dink bl**. Kas man sumokės, jei autobusą sulaužysi“, – nusikeikęs pradeda mane tujinti.
„Aš“, – lepteliu visišką nesąmonę ir pagalvoju – įdomu, kaip tą autobusą gali sulaužyti dvi smulkios panelės ir tikrai nesunkus dviratis.
Nuskamba dar pora keiksmažodžių. Žvilgteliu į dukrą.
„Einam“, – negirdžiu, bet iš judinamų lūpų suprantu, ką ji sako.
„Žmogus jūs ar ne žmogus. Juk turi būti kažkoks supratimas“, – bandau laimę dar kartą.
„Aš ne žmogus“, – suklykia jis ir pradeda stotis. Iki šiol galvoju, būtų jis man trenkęs ar ne. Manau, kad taip, bet aš smūgio jau nelaukiau.
Nubėgau prie dukters, išsikėlėme dviratį, išlipome pačios. „Einam“, – abi atsidusom ir stumdamos dviratį patraukėme dviračių taku.
Praeinant pro vairuotoją, pažiūrėjau į jo pusę. Jis patenkintas maivėsi, rodė įvairiausias grimasas – neva, žiūrėk, aš čia svarbiausias.
Namo mes, aišku, grįžome. Pėsčiomis, nes važiuoti be manęs dukra kategoriškai atsisakė. Neskubėdamos, per pusantros valandos, įveikėme tuos penkis kilometrus iki namų.
Nuo šio įvykio jau praėjo pora savaičių, tačiau atsigauti iki šiol negaliu.
Jau 26 metus esame nepriklausomi, esame ES, esame NATO nariai, o paprasčiausio žmogiškumo vis dar neturime. Pikta ne tiek ant to dviratininko, kuris kuo ramiausiai nuvažiavo net nepaklausęs, ar vaikui nereikia pagalbos, o ant to chamo vairuotojo, kuris atlyginimą gauna iš savivaldybės, o kartu ir visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigų.
Kur tai matyta – išmesti sužeistą, ką tik susiūtą vaiką, aprėkti mus, iškeikti ir priversti eiti pėsčiomis, kai lauke plius 31, suprantama pavėsyje, ir nuo šilumos alpo net sveiki žmonės?
Esu labai dėkinga Santariškių medikams, kurie skubiai suteikė dukrai pagalbą, nuplovė kraują, davė atsigerti vandens, tačiau negaliu atleisti tam antžmogiui, neturinčiam jokių jausmų ir sugebančiam tik rėkti ir tyčiotis.
Norėčiau jo paklausti. Ar tau būtų malonu, kad kas nors, toks pat kaip tu, paliktų tavo vaiką nelaimėje? Bet tikiuosi, kad tu vaikų išvis neturi, nes tokiam žmogui negalima jų auginti ir auklėti, nes gali užaugti tokie pat monstrai kaip tu.
Man sunkiai suprantama, kaip tokiems žmonėms leidžiama vežioti keleivius, juk kitą kartą jis iš autobuso išmes ir mirštantį žmogų, nes jam pasirodys, kad tas nelaimėlis pargriuvęs gali apgadinti sėdynes ar išdaužti langą.
Perduokite tam antžmogiui nuo manęs linkėjimų – už niekšiškus poelgius anksčiau ar vėliau yra atlyginama.
***
Savivaldybės įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ komunikacijos vadovė Rasa Norkienė užtikrino, jog vairuotojo elgesys bus svarstomas.
„Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklėse yra sakoma, jog autobusais ir troleibusais draudžiama vežti griozdiškus, trukdančius keleiviams daiktus, kurie dar ir gali sutepti transporto priemonės sėdynes ar kitaip ją apgadinti.
Dviračius viešajame transporte vežti galima tik tokiu atveju, jeigu transporto priemonėse jiems yra įrengtos specialios vietos.
Vis dėlto aklas taisyklių laikymasis nesuteikia teisės transporto priemonės vairuotojui būti piktam ir atgrasiam keleivių atžvilgiu.
Tose pačiose taisyklėse įtvirtinta nuostata, jog vairuotojas privalo būti rūpestingas, atidus ir paslaugus keleiviams. Akivaizdu, kad to nebuvo laikomasi.
Mes nustatėme šiame reise dirbusį autobuso vairuotoją, jo elgesys bus apsvarstytas kartu su jo tiesioginiu vadovu. Šis atvejis tik dar labiau mus paskatins atkreipti visų vairuotojų dėmesį į paslaugumo keleiviams svarbą.
Labai apgailestaujame ir nuoširdžiai atsiprašome keleivės, jog jai teko patirti nemalonumų“, – sakė R.Norkienė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
