Pati JK ir jos problemos manęs nejaudina, nes niekas su ta šalimi nesieja. Bijau kitko. Ir tai sapnuojasi man nesibaigiančiuose košmaruose. Tai, kad jie sugrįžta. Tie, kurie išvažiavo vėl grįžta atgal.
Nežinau kokia situacija su išvažiavusiais iš didelių miestų, tokių kaip Vilnius ar Kaunas, bet iš mūsų mažo vidurio Lietuvos miestelio tikrai išvažiavo ne tie, kuriuos vėl norėtume čia matyti. Nesupykit dirbantys, gerai uždirbantys emigrantai, įsitvirtinę kitose šalyse ir priimantys jų įstatymus. Nepykit, turintys gerą išsilavinimą ir nevažiavę dirbti juodadarbiais. Tokių iš mūsų išvažiavo vos vienas kitas. O kiti...
Apie tuos kitus ir norėčiau pakalbėti, be to, remsiuosi konkrečiais pavyzdžiais. Dėl suprantamų priežasčių vardai bus ne tie, bet manau, kiekvienas sugebės pažinti šiuos personažus, nes buvo ne vienas toks ir jūsų aplinkoje.
Pinigais besišvaistantis Vycka
Taigi, pirmasis, kurio nenorėčiau matyti grįžusio, sakykim, vardu Vycka (šiaip Vytas, bet taip vadinamas neatsišaukia), buvęs mano kaimynas. Buvęs ir ačiū Dievui.
Vilki treningais su trimis juostelėmis, avi basutes, žiemą pereina prie sportinių batelių, o kirptas taip trumpai, kad šviečia kaukolė. Amžiaus nepasakysiu, nes jį nustatyti gana sunku.
Lietuvoje jokių ypatingų pasiekimų jis nepasiekė, išskyrus tai, kad nuolatos turėdavo konfliktų su teisėsauga – smulkios vagystės, muštynės, keiksmai ir sėdėjimas vietiniame bare buvo jo kasdienybė.
Jis dirbo, bet niekur ilgai neišsilaikydavo, nes jo nuomone niekas nevertino jo neeilinių gebėjimų. Gavęs progą su draugeliais išmovė į JK dirbti kažkokiame fabrike ar sandėlyje. Kur iš tikrųjų – nesuprasi, nes grįžęs pasakoja vis kitaip.
Kai atvažiuoja į gimtinę, švaistosi pinigais. Dalį iššvaisto vietiniuose baruose, didesnę dalį – Palangoje, kurioje jaučiasi tikras karalius. Visus čia likusius vadina gaidžiais ir ožiais. Su malonumu pasakoja, kaip ir ką ten gėrė, kiek kartų daužėsi snukius, kiek kartų įkliuvo JK policininkams. Juos taip pat vadina gaidžiais.
Gali suteikti daug išsamios ir įkvepiančios informacijos apie tai, kaip lengva vagiliauti JK parduotuvėse. Jei mokėtų rašyti, parašytų praktinių patarimų vadovą, kaip apsivogti ir išlipti iš balos sausam.
Piktybiškai nesimoko anglų kalbos, nes ir be jos gerai. Negerbia svetimų papročių ir garsiai iš jų žvengia, o vietinius gyventojus vadina kiaulėmis.
Slidus verslininkas Elegijus
Antrasis, kurio nei aš, nei kas kitas nelaukia, sakykim, vardu Elegijus. Nepripažintas genijus, o jei rimtai – suktas tipas lakstančiomis akutėmis, slidus kaip ungurys.
„Iškišinėjo“ bobutėms maisto papildus, dulkių siurblius, prabangią patalynę, dirbo draudimo agentu, nekilnojamo turto brokeriu, bet nesėkmingai. Bandė prasisukti Lietuvoje, bet kažkur įkliuvo ar rimtai prasiskolino ir teko nešti muilą.
Prisiskolino dar daugiau, išnešė muilą ir ten pradėjo vystyti panašią veiklą. Nespjaudavo į jokius pajamų šaltinius, pavyzdžiui, labdarai skirtus drabužių maišelius. Sugebėjo pasirūpinti, kad jie pasiektų Lietuvą ir čia būtų už gerą atlygį išplatinti skudurų alkaniems lietuviams.
Kviečiasi tautiečius, žada jiems aukso kalnus, pasiima pinigus, palieka juos be skatiko, o nieko taip ir nepadeda. Jei kalba apie save socialiniuose tinkluose, vadina save verslininku iš didžiosios V raidės. Didžiuojasi prabangiu automobiliu, naujausiu telefonu, prašmatniomis atostogomis Maldyvuose ir nuosavu namu, bet viskas pateikiama fotografijose be jo paties.
Grįžta retai, pavyzdžiui, pasiskolinti pinigų iš naivių moteriškių, nes jų reikia verslo plėtrai ar dėl „netyčia“ užblokuotų sąskaitų.
Čia gyvena jo mama, bet prisimena ją tik tada, kai prireikia tų pačių pinigų. Likusius Lietuvoje vadina „debilais“, o jo mėgstamiausia pokalbių tema – kaip gera ten ir kaip šūdina čia. Baigęs tokias kalbas vėl prašo paskolinti pinigų... laimei, retai grįžta ir retai prašo.
Gražuolė ir jos pašalpos
Trečioji yra moteriškos giminės atstovė, tokių taip pat pažįstate tikrai ne vieną. Kai tokia mergina gyveno mano kaimynystėje, buvau pamiršusi, kas yra ramus gyvenimas. Baliai tęsdavosi savaitėmis. Taip ramu pasidarė jai išvažiavus, taip neapsakomai ramu...
Aš čia apie kokią nors „Džiuljeta geliniai nagučiai“, ar „Joana blakstienėlės“. Tiesą sakant, tas blakstienėles ir tuos nagus gimtinėje jos darydavo atbulom rankomis, kreivai šleivai, nes ir tam reikia įgūdžių bei pastangų, tad teko išvažiuoti dirbti fabrike.
Visada pasižymėjo išskirtiniu stiliaus ir savigarbos neturėjimu. Mėgstamiausi drabužiai, pavyzdžiui, uodegos nedengiantys sijonukai, žiemą vasarą – ilgi batai, peroksidu numarinti šiaudų spalvos ar juodi kaip anglis plaukai.
Žodynas skurdus kaip dykuma, o balsas ir skardumu, ir garsumu primena skerdžiamą kiaulaitę. Ypač vėlų vakarą po langais...
Mokytis ir ko nors siekti niekada nesistengė ir nenorėjo, o apie jų meilės nuotykius ir išgertuves nenutildamas ūžė visas miestelis. Iš tų nuotykių auga jau ne po vieną vaiką, bet mamytėms jie nerūpi. Kol jos užsienyje, vaikais rūpinasi seneliai, kuriems pažadėta – dirbs, uždirbs ir pasiims. Po metų ar po kelerių.
Išvažiavę tuoj įsisuka į naujų meilės nuotykių sūkurį. Vienais metais pradeda romaną su pakistaniečiu, kitais metais jau su serbu, trečiais su libaniečiu ir viskas taip rimta, kad tuoj pastoja ir gimdo vaikus. Mielai pasakoja, kokios didelės ten pašalpos, nes dirbti nebenori ir neketina. Darbas juk toks sunkus ir varginantis užsiėmimas!
Į visus likusius Lietuvoje žvelgia iš aukšto, dievina pasakoti ir girtis, koks linksmas ir saldus gyvenimas svetur, kokie ten nuostabūs klubai ir kokie pigūs skudurai. Pasakoja kaip geria, geria ir vėl geria. Taip pat pasakoja, kaip daužė snukius. Kiek vyrų jas kabino ir ką žadėjo už vieną naktį.
Kaip tie vyrai daužo jas, pasakoti vengia. Nenori sugadinti stebuklingo gyvenimo svetur iliuzijos.
Žinot, nenoriu įžeisti tų, kas čia nepažino nei savęs, nei savo artimųjų, bet pripažinkim – nesinorėtų, kad kai kurie šių žmonių grįžtų ir visam laikui vėl gyventų greta mūsų.
Aišku, išvažiavo jau per daug žmonių, bet jiems išvykus kai kuriems maži miesteliai lyg ir apsivalė nuo brudo. Na, gyvena dar keletas alkoholikų, bet Dievas duos ir jie ilgai nevaikščios šventa Lietuvos žemele. O tų išvažiavusių nelabai laukiam. Ramiau be jūsų, oi, kaip ramiau ir saugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
