Pavyzdžiui, mano močiutė sako, kad netiki vaiduokliais, bet man atrodo, kad tą kartą ir ji išsigando.
Tai įvyko senam name, kurį mano teta nusipirko netoli ežero. Jame gyveno ir to namo šeimininkė Marijona. Ji irgi buvo sena. Ji dažniausiai sėdėdavo virtuvėje, o miegodavo savo kambary šalia virtuvės.
Tame name yra dar du kambariukai, kur atvažiavusi nakvodavo teta su dėde, o mes jei atvažiuodavom su mama ar močiute, tai miegodavom kitame kambaryje.
Marijona vėliau sunkiai susirgo ir ją vaikai išvežė į ligoninę. Ji ilgai sirgo, gal pusę metų, o jos kambaryje buvo sudėtos pagalvės, kurias atnešdavo į kitą kambarį, kai mes nakvodavom.
Kai atvažiavom vieną savaitgalį, teta pasakė, kad Marijona numirė. Ir kad ją tą dieną palaidojo.
Kai sutemo ir atėjo laikas miegoti, teta su močiute nuėjo atnešti mūsų pagalvių, bet pamatė, kad Marijonos kambario durys kažkaip užsitrenkė. Bandė jas visaip atidaryt, bet nieko neišėjo. Teta stebėjosi, nes į spyną buvo įkišusi laikraščio gabaliuką, kad durys neužsitrenktų.
Mus visus nukrėtė šiurpas.
Tada teta paėmė peilį, įkišo pro durų plyšį ir perbraukė nuo viršaus į apačią. Ir pasakė, jog atrodo, kad spyna neužsikirto, nes peilis niekur neužstrigo. Tada močiutė liepė palikti kambarį ramybėje ir miegoti pasikišus po galvom megztinius.
Tą naktį visi labai blogai miegojom. Kai pabudau naktį, net bijojau kvėpuoti ir pasukti galvą, kad nepamatyčiau vaiduoklio.
Bet baisiausia buvo, kai atsikėlėm ryte. Marijonos kambario durys buvo plačiai atlapotos, nors nei močiutė, nei teta prie jų nesilietė. O tas laikraščio gabaliukas gulėjo jos kambario viduryje.
Tada močiutė mums liepė pasimelsti už Marijoną. Ir mes dar tą pačią dieną išvažiavom namo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
