Pasidalysiu konkrečiais pavyzdžiais iš savo gyvenimo, kurio nekenčiu, gal tada labiau mus suprasite.
Aš ją mylėjau taip, kad pamačius ją net pradėdavo drebėti rankos. Manote, vyrai bejausmiai rąstigaliai, neturintys jokių emocijų? Klystate. Nuo vieno jos pilkų gilių akių žvilgsnio skaudžiai ir tuo pat metu saldžiai nudiegdavo paširdžius. Dievinau jos eiseną, plaukų vandenyną, svaigau nuo odos kvapo, persmelkto gintaro ir smilkalų natomis.
Norėjau ją ginti, saugoti lyg didžiausią brangenybę. Negalėjau ja pasisotinti. Pamačius, kad į ją žiūri kiti, net kumščiai susigniauždavo. Buvau pasirengęs dėl jos padaryti viską. Ir kovojau kiekvieną mielą dieną, negailėdamas savęs, degdamas meile ir troškimu.
Aš ištekėsiu tik už geriausio, pasakė ji rimtai. Todėl stengiausi tapti tuo geriausiu. Dirbau tiek, kiek turėjau jėgų. Neinkščiau ir nesiskundžiau. Jei pritrūkdavo jėgų, sukandęs dantis dirbdavau ir tada. Vien tam, kad tik ji turėtų viską, ko trokšta.
Kai jai pasipiršau, jau buvau daug pasiekęs. Turėjau jos skonį atitinkančius namus, kuriuose tikėjausi laimingai su ja nugyventi iki gyvenimo pabaigos. Galėjau jai suteikti užtikrintą ir saugią ateitį. Jei būtų paprašiusi padėti po kojomis visą pasaulį, būčiau aręs iki išsekimo, bet pasaulis gulėtų po jos kojomis.
Tik vertindamas mūsų santykius aš suklydau. Pamažu išryškėjo dalykai, kurių niekaip nenorėjau pripažinti ir užmerkdavau į tai akis. Ignoravau tuos akivaizdžius ženklus, gyvenau iliuzijomis.
Kad ir ką daryčiau, kad ir kaip stengčiausi, jai buvo vis maža, maža ir maža. Maža skudurų, maža pramogų, maža prabangos. Elgėsi kaip egoistiškas vaikas, kuris gavęs vieną blizgutį meta jį ant žemės ir pradeda reikalauti kito. Žodį „ne“ priimdavo kaip asmeninį įžeidimą ir ilgam užtrenkdavo miegamojo duris. Savuose namuose gūždavausi kaip vogčiomis įslinkęs vagis.
Atleisdavau jai viską. Žeminausi kaip pusprotis, pataikaudamas jos norams ir troškimams. Ji mane išnaudojo ir vis tiek girdėdavau daugiau skundų nei padėkos. Vis dar mylėjau taip, kad iškęsdavau visus ginčus ir tai, kad juose ji likdavo visada teisi. Jei užtrukdavau darbe, būdavau kaltas, kad neparsiradau į namus laiku, o ji mirtinai nuobodžiavo.
Jei grįždavau anksčiau, likdavau kaltas, kad sujaukiau dienos planus. Jei kartais iš streso nesugebėdavau nei kąsnio nuryti, likdavau kaltas, kad ji taip ilgai ruošė ir dabar viskas nueis šuniui ant uodegos.
Bjauriausia būdavo, kai jai užsiraukus jausdavausi kaltas ir klausdavau: kodėl? O ji atšaudavo: tu pats žinai. Nors nežinodavau. Nėra žmogaus, galinčio skaityti kitų mintis.
Ji, regis, jautė savotišką malonumą mane engdama, demonstruodama savo viršenybę. Žaidė mano jausmais, lyg jie nieko nereikštų, o aš esu besielis padaras, kurio neįmanoma nei sužeisti, nei įskaudinti.
Kartais, kai bandydavau prie jos naktį prisiglausi, trokšdamas ne kūniškų malonumų, o tiesiog pasiilgęs šilumos, ji piktai nublokšdavo mano ranką ir nusisukdavo į sieną. Šaltis, sklindantis nuo jos, mane gniuždė.
Svajojau, kad pagimdytų man vaiką. Sūnų ar dukrą, nesvarbu. Svajonėse regėdavau tą mudviejų vaisių, apvainikuojantį santuoką, ir ne kartą jos šito prašiau. Ji visada atsakydavo vienodai. Dar ne laikas. Dar nebuvome ten ir ten. Dar trūksta šito ir kito. Visada ko nors pritrūkdavo, kokio nors brangaus menkniekio.
Atrodė, viskas, kad ir ką daryčiau, veltui. Nepaisant pastangų mano mylimoji vis tiek yra nelaiminga. Mano pastangos, darbas ant išsekimo ribos jai nieko nereiškė. Pamažu pradėjau jaustis jei nebe žmogumi, o išnaudojamu gyvuliu, į kurio poreikius jo moteriai nusispjaut.
Atbukau iki tokio lygio, kad vienintelis dalykas, kuris leisdavo man nors pusėtinai pajusti gyvenimo skonį ir užsimiršti, – alkoholis. Gerdavau po nedaug, bet net nepastebėjau, kaip tai tapo kasdieniu įpročiu – grįžus į namus įsipilti stiklą, kad lengviau ištverčiau jos akyse vėl susitvenkusią audrą dėl eilinio nieko.
Į mūsų skyrių atėjo dirbti jauna moteris. Atvirai prisipažinsiu, ne mano skonio. Paprasčiausia pilka pelė. Pamačiau, kad rodo man dėmesio ženklus, ir pats gerai nesuvokdamas kodėl vieną dieną ją pasiguldžiau, o paskui tie susitikimai tapo reguliarūs.
Nejaučiau tai moteriai visiškai nieko, net mažiausios kibirkšties, bet tie mechaniški epizodai, tas greitas ir gėdingas seksas tapo man savotišku įrodymu, kad aš vis dar tebesu gyvas. Nors ir paskutinis niekšas, bet gyvas žmogus. Ta moteris nieko ir niekada iš manęs nereikalaudavo. Kažkaip graudžiai tenkinosi trupiniais, kuriuos jai numesdavau.
Vis dar mylėjau žmoną, bet pamažu mane užvaldė kiti jausmai. Iš abejingumo ir net žiaurumo išsirutuliojo prieraišumas. Pokalbiai, kurie anksčiau apsiribodavo dviem trimis frazėmis, tapo ilgesni. Jai galėjau išsipasakoti, nebijodavau pasirodyti, koks aš esu. O ji ramiai priėmė mane tokį.
Atrodo, kad netikėtai radau žmogų, kuris mane supranta ir pažįsta. Savotišką sielos dvynę... Ir kuo labiau bandžiau save įtikinti, kad galiu šiuos santykius nutraukti bet kada, tuo labiau ši mintis kėlė siaubą.
Žinojau, kad galų gale turėsiu priimti kokį nors sprendimą, kad toliau šitaip tęstis negali. Tik nežinojau, kaip apsispręsti, kol vienas įvykis viską sustatė į vietas.
Po darbo ruošiausi važiuoti į namus, kai pro blogai uždarytas duris nugirdau savo meilužės pokalbį telefonu. Ji manė, kad esu jau išvažiavęs, todėl visiškai nematė reikalo varžytis. Iš pat pirmos frazės supratau, kad kalbama apie mane, todėl nejučiomis suklusau.
„Kaip sekasi? – juokėsi ji šaižiu balsu, kokio nesu girdėjęs. – Dar truputį ir tas debilas tikrai paliks žmoną, aš tau sakau. Nieko, dar pakentėsiu, yra dėl ko.“ Paskui tik sukaukšėjo kulniukai ir tyla. Ir juoda tuštuma.
Padariau išvadas apie moteris vieną kartą ir visiems laikams. Skųskitės, kiek norit, apsimetinėkit, kiek tik geidžiat, visos jūs vienodos. Net jei apsimetat nuolankiomis švelniomis avimis, vis tiek galvoje sukasi kalkuliatorius, skaičiuojantis, kiek galima iš mūsų išpešti.
Palikau likimo valiai jas abi. Ir beprotiškai mylėtą bei lepintą žmoną, kuri turėjo susirasti darbą ir bando išgyventi savomis jėgomis, ir tą, kurią laikiau sielos drauge ir atrama. Vėl pradėjau gyvenimą nuo nulio, bet šį kartą jau žinodamas – kad ir kaip jūs, moterys, stengiatės apjuodinti vyrus, visa tai vien krokodilo ašaros.
Savo poelgiais parodėte, kad esate nė kiek ne geresnės už mus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
