Staiga nebelieka visokių „trukdžių“ tarp mūsų. Ypač jai: niekur skubėti nereikia, vaikų vežioti į mokyklą nereikia, pavargti po visokių dienos darbų nereikia. Man pačiam arti nuo ryto iki vakaro įmonėje taip pat nebereikia. Staiga sėdi namuose ir nebežinai, ką pasakyti vienas kitam.
Viena vertus, norisi kuo ilgiau kartu pagulėti viliantis, kad pagaliau atsimylėsime po visų bendro gyvenimo stresų, kai net seksas tampa prievartinis. Žinote, kai labai reikia, tiesiog reikia ir tiek, tai ir atidirbi sąžiningai, bet vis bijodamas, kad vaikai užeis, arba eilinį kartą išgirdę, kad jau nėra laiko.
Pastaruoju metu mano žmonai vis nėra laiko paprasčiausiai atsiduoti lovoje visiškai atsipalaidavus nuo visų „reikia“. Toks jausmas, kad tas „reikia“ jai yra kaip išsigelbėjimas nuo artumo su manimi.
Tai štai, dabar sėdime kiekvienas savo kambaryje nuo pačio ryto, nes jai prireikė į sodą nueiti, kažką paskaityti. Negi po dešimties metų bendro gyvenimo toks tuščias tas gyvenimas tapo?
Ji pradėjo domėtis visokiomis mantromis, tantromis, jogomis, dvasiomis, sako, kad ją domina dvasinis gyvenimas. Priminiau jai, kad tantra joga neįmanoma be gero sekso. Skaičiau apie budistų dvasininką, kuris aiškina, kad be sekso dvasingumas neįmanomas.
Orgazmas, anot jo, suvienija abi puses ir kuo dažniau, tuo geriau. Mat kuo mažiau myliesi, to mažiau norisi, kaip ir užsiblokuoji, tampi svetimas. O tokią svetimumo akimirką, kaip žinote, tiek pamatai trūkumų kitame, kad griebiesi už galvos. Maždaug: „Ką aš joje mačiau prieš dešimt metų, koks buvau kvailys“. Matau, kad ir ji mąsto taip pat, nes vis manęs per atostogas šalinasi.
Pasiūliau jai pasiūlyti man ką nors, pavyzdžiui pagrybauti, nes tiek grybų miškuose dabar. Noriu, kad ji ką nors pasiūlytų mums dviem, bet – ne. Sako, pats siūlyk. Jau kelinta kartą praneša, kad nori važiuoti su drauge kažkur ar pas draugę, ar dar kur, bet be manęs. Sakau jai, kad važiuotų, jeigu jau nori. Klausia, ką aš veiksiu vienas namuose.
Na ir klausimas! Tik jai išvažiavus, tuojau sukviesiu moterų krūvą, svingerių poras ir tuojau didžiausią savo gyvenimo orgiją suorganizuosiu, nes visus metus vis alkanas vaikštau. Seksas man lyg koks ventilis, nes darbe pastovi įtampa, atsakomybė, konfliktų tarp darbuotojų reguliavimas ir valdymas, konkurencinių priemonių kūrimas.
Vienu žodžiu, seksas tampa ventiliu, kai nori tik gerai pasidulkinti. Taip, kitokio žodžio naudoti nenoriu, pasidulkinti be jokių „aš pavargusi, dabar negaliu, vaikai dar neužmigo“.
Arba dar geriau: „Na, kiek tu gali? Tavo metų vyrai nusiramina (man 50 metų), o tu lyg koks kuilys vis nori ir nori“. Aš atšaunu, kad jai, matyt, klimaksas ir kur parašyta, kad dvasingumui seksas svetimas? Na, vienu žodžiu, tokie santykiai visus metus, žinant, kad per atostogas vėl įsivyraus tyla ar svetimumas.
Ne kartą norėjau apie tai parašyti, nes vienas psichologas patarė sudėlioti savo mintis raštu. Mano manymu, toks rašinėjimas daugiau tinka moterims, tipo dienoraštis. Vyrai neturi laiko tokiems niekniekiams.
Bet dabar sėdžiu, rašau ir jaučiuosi paskutiniu kvailiu. Vietoje to, kad abu praleistumėme nors vieną dieną per metus lovoje be jokio streso, sėdžiu ir rašau laišką laikraščiui. Niekuomet nemaniau, kad tiek nusivažiuosiu. Prisipažįstu, darau tai iš pykčio, tegul sau skaito, nes kalbėtis daugiau nei apie buitinius reikalus ji paprasčiausiai atsisako.
Galiausia pareiškė, kad važiuoja pas draugę. Pasiūliau jai bent pasikalbėti pradžioje, juk liežuvius turime. Kam mokėti psichologui pinigus, kai pasikalbėti ir patys galime.
Tada staiga atsivėrė lyg kokia užtvanka ir užvertė mane tokiais kaltinimais, kad pasijutau lyg koks pasaulio baubas, jo pradžia ir pabaiga. Trumpai tariant, visas jos gyvenimas sugadintas dėl mano egoizmo. Tai tiek. Trenkė durimis ir išvažiavo į miestą.
Kažkoks beprotnamis. Visos atostogos baigiasi visiškai taip pat. Ji į vieną pusę, aš – į kitą. Bet ne pas kitą. Nežinau, kaip ji, bet man ištikimybė svarbi. Štai dabar eilinį kartą ir sėdžiu ištikimas, suirzęs ir bejėgis. Gal tikrai meilužę susirasti? Kuriam galui kentėti vienišumą vedybiniame gyvenime?
Į miestą per atostogas kažkaip nesinori eiti, nes vis matau laimingas poras kartu, linksmos, juokauja, sėdi kavinėse. Žaliai pavydžiu gražių atostogų dviese. Atostogos kaip pragaras įgriso iki gyvo kaulo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
