Maniau, kad dabar jau su žmona tuščiuose namuose atsigriebsime ir fiziškai, ir dvasiškai. Maniau, kad vartaliosimės mūsų plačioje lovoje iki uždusimo, glamonėsimės ir taip toliau. Juk niekur neparašyta, kad septintą dešimtį įpusėję žmonės turi atsisakyti kūniškų malonumų. Taip, visko buvo, bet dažniausiai stresas, vaikai, darbai, galvos skaudėjimas, šauksmai „ne dabar“, „vėliau“, „oi, kaip pavargau“.
Bet dabar, kai nereikia į jokius darbus bėgti, vaikų gyvenimais gyventi, būtų galima kartu vasara žavėtis. Bet ne. Jau keli mėnesiai tik prabudusi žmona bėga į šiltnamį, pratupi ten kelias valandas, o sugrįžusi pasakoja, kokie puikus, raudoni, dideli pomidorai mūsų (jos) šiltnamyje. O agurkai, anot jos, „stangrūs, ilgi, kvapūs“.
Nors man 66 metai, bet išsilavinimas niekur nedingo, o ir pasaulio esu matęs daug per savo amželį. Todėl sakau jai, kad jos neįtikėtina meilė agurkams ir pomidorams – ne kas kita, kaip intymaus gyvenimo tarp mūsų nebuvimo išdava. Ji jaučia kažkokį nesveiką seksualinį malonumą užsiimdama savo vaisiais, daržovėms, kalbasi su gėlėmis, uogomis.
Juk ir aš noriu pagaliau pabūti jos gyvenimo centru. Paprašiau vieną rytą, kad ji mane paglamonėtų, paminkytų, su manimi švelniai pakalbėtų – visiškai taip pat, kaip su savo augalais. Tai ji tik pirštą pridėjo prie smilkinio. Sako, ko čia kabinėjiesi kaip koks prielipa nuo ryto iki vakaro. Ar veikti neturi ko?
Vieną dieną pasiūliau vakare aplankyti teatrą. Jos atsakymas mane pritrenkė: „Užsirašiau į etnografinį šokių ir muzikos ansamblį. Repetuosime tris kartus per savaitę. Keliausime po Lietuvą ir užsienius, lankysime lietuvius emigrantus. Šį vakarą esu užsiėmusi.“
Viešpatie tu mano, kokį ansamblį? Ar ant senatvės bobai visai pašlijo? Taip, žinau, negalima vadinti savo žmonos boba, niekada ir mintis nebuvo kilusi, bet dabar kaip kitaip reaguoti? Maniau, kai dabar jau pensininkai, tai kartu visur ir visada, kaip lovoje, taip ir ant žemės, taip sakant.
Paklausiau, kodėl ji man nepasiūlė kartu su ja dalyvauti tame etnografiniame. Juk aišku, kad jame aibės vyrų, su kuriais ji šoks apsikabinusi. Žinome, kaip ten bus: prisiglaudę kūnai, prakaitas, prakaituotos rankos slysta savo noru ar „netyčia“, kur reikia ir nereikia. Ten tiek viengungių našlių tik ir laukia, kaip „netyčia“ pasismaginti su visai neblogai atrodančiomis bobutėmis.
Manote mes, pensininkai, neturime jokių gašlių norų? Šiandien su viagros pagalba, o ir be jos, jeigu sveikas esi (o aš toks ir esu), dar ne taip pašokdinti galime, net ir jauna moteris neiškęs.
Mačiau, beje, kaip vienas pagyvenęs Seimo narys spangino akis į vieną jauną sekretorę, panašią į, kaip ji ten, konservatorių Seimo narę, kurią premjeras norėjo į teismą paduoti, na, tokia labai smačna ir viengungė, regis, tai net šnervės to Seimo nario lyg kokio jauno eržilo išsiplėtusios buvo.
Pasakiau savo žmonai, perspėjau, kad jeigu ji ir toliau eis iš proto su tais savo pomidorais ir agurkais, su tuo savo ansambliu, tai paliksiu ją ir susirasiu jaunesnę. Juk visi žino, kad jaunesnės nori labiau nei pensininkės, įsimylėjusios savo agurkus. Aš dar nenurašytas, visai neblogai atrodau.
Gaila, kad negalima palikti telefono numerio savo laiške, nes esu visiškai įsitikinęs, kad atsilieptų normali moteris, kuriai šiltnamis nė motais, o šokti norės su manimi, o ne su kažkokiu Petru ar Juozu. Ir mano rankos slys „netyčia“ jos, kokios nors Marytės ar Birutės, kūnu.
Bet taip aš nenoriu. Negaliu suprasti tų besibučiuojančių, besivartaliojančių su kolegomis per visą ekraną, visam pasauliui matant, moterų aktorių. Kaip jų vyrai gali pakęsti tokį viešą ištvirkavimą? Ką tik pasiglamonėjo, ir taip penkiasdešimt dublių, o grįžusi namo į lovą su savo vyru?
Bet kur tau, mano žmona – jokia aktorė, bet akivaizdu, kad pomidorams ir agurkams atsidavė. Ir dar kažkokiam Petrui tame etnografiniame. Girdėjau, kad į pensiją išėjusios moterys taip pat iš proto išeina, jaunystę prisiminti, atkurti nori, deja, tik ne su savo vyru.
Štai tokia mano skaudi istorija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
