Niekuomet per daug nesižavėjau ir mažais vaikais. Tiesą sakant, jų riksmas visuomet sukeldavo tik susierzinimą. Nežinau, ką apie tai pasakytų psichologas, bet net ir sulaukusi trisdešimties neprisijaukinu minties apie motinystę. Ar dėl to aš esu blogas žmogus?
Ar taip jau blogai yra neatitikti per amžius nusistovėjusio stereotipo, kad kiekviena moteris privalo tapti motina?
Esu laiminga įprasmindama save kitoje veikloje. Patinka rūpintis seneliais, skriaudžiamais gyvūnais, patinka dalintis su žmonėms optimizmu. Ir aš nesijaučiu blogai bendraamžių, kurių vaikai jau lanko mokyklą, draugijoje. Juk kiekvienas mes pasirenkame savo laimės modelį.
Kartais neištveriu visuomenės spaudimo ir savęs paklausiu – gal tai atsakomybės baimė? Nes, tiesą sakant, vien pagalvojusi apie visus tuos rūpesčius, kurie susiję su vaikais ir lauktų visą likusį gyvenimą, pajuntu stresą.
Gal geriau tegu motinomis tampa tos, kurias pati gamta tam pakviečia. Sakot, nebus kam vandens stiklinės senatvėje paduot? Bet aš ir nenorėčiau savų vaikų taip įpareigoti – jie turėtų savo gyvenimus. Man bent jau neskaudės širdies, kad vaikai per retai aplanko ar kad nenusisekė jų šeimyninis gyvenimas.
Mintis apie senelių namus man visiškai nekelia graudulio. Kai pasakau, kad nenoriu turėti vaikų, visi laiko nenormalia. Bet tai – ne egoizmo išraiška. Tai tiesiog mano gyvenimo pasirinkimas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
