Bet kartą darbe pasidarė silpna, pradėjo pykinti, svaigti galva, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Mano mylimi kolegos pasirūpino manimi, nes pati jau nesugebėjau... Nieko nelaukdami jie iškvietė greitąją pagalbą.
Kai greitoji atvažiavo, įdavė tabletę nuo galvos skausmo, pamatavo kraujo spaudimą, o visą kitą laiką savo planšetėje pildė formalumus ir uždavinėjo visokius klausimus. Aš suprantu – jų toks darbas. Na, bet sorry... Kai žmogui blogai, gal popierizmas truputėlį vėliau galėtų būti pildomas? Bet tai – tik smulkmenos...
Į ligoninę važiuoti nenorėjau, bet seselė sakė, kad reikia. Reikia, tai reikia. Pasiramsčiuodama į kolegę įsėdau į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kuris per kelias minutes mane nuvežė į Respublikinės Kauno ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių.
Ten registracijoje vėl prašė duomenų. Po to reikėjo palaukti, kol mane patikrins pirminės apžiūros seselė. Jos kabinete vėl pildžiau popierius, matavo spaudimą ir liepė palaukti prie kito kabineto, kol daktarė galės atlikti reikiamus tyrimus.
Laukiu. 10 min... 20 min... 30 min... 1val... 2val... Kas keisčiausia, žmonių nebuvo daug! Prieš mus užeidavo vieni, kiti, treti... Net ir tie, kurie laukė daug trumpiau nei aš. Mano draugas paklausė vienos seselės: „Kodėl mums taip ilgai tenka laukti, kai kiti taip greit prieina?“
Seselė – tikra šaunuolė! Ji netgi sugebėjo numesti mums po nosimis lankstinuką, kuriame buvo parašyta, kiek laiko reikia laukti priimamajame, įvertinus tavo būklę. Jo esmė atrodė tokia – jei tau negresia pavojus gyvybei, tai lauksi kad ir šimtmetį...
Bet taisyklės yra taisyklės. Dar laukiam. Laukiam... Nušliaužiu iki tualeto. Grįžtu, o šalia neįgaliojo vežimėlyje sėdi smirdantis, drebančiomis rankomis, jaunas, pikto veido vyras. Pas jį iškart atvažiavo vyras ir sako: „Seni, bl*t ir vėl padauginai?“ Jie labai garsiai keikėsi. O tas vyras, palaukęs 2 minutes, nuėjo į kabinetą daktarėms draskyti akių, kad jo draugas už durų laukia jau net 10 min! Išėjo šaukdamas ir riebiai visus keikdamas.
O tuo tarpu išėjo daktarė iš kabineto ir pašaukė padauginusio vyro pavardę. Ir įvyko stebuklas! Tas pats didžiausias ligonis, kuris ką tik sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, striktelėjo iš vežimėlio ir pasakė: „Varom iš čia nx!“
Ir išėjo! Štai tada mes su draugu pratrūkome...
„Kodėl jis, ką tik atvažiavęs, buvo iškart priimtas, o mes taip ilgai laukėme, nors mūsų sveikatos būsena tikrai ne pati geriausia, o jam net jūsų pagalbos nereikėjo? Kaip jūs įvertinate pirminę sveikatos būseną?“ – pasipiktinę paklausėme.
„Kokia jūsų pavardė? Užeikite“, – ramiai ir kultūringai atsakė daktarė iš gretimo kabineto ir palydėjo mane į tą kabinetą, prie kurio laukiau, rodos, visą amžinybę...
Įėjau į kabinetą. Jau ilgai į jį nieko nekvietė, tad prieš tai galvojau, kad gal nesumačiau, kai įėjo koks nors sunkios būklės pacientas ir jį ilgai tikrina. Nė vienas iš ilgai laukusių pacientų į tą kabinetą nėjome, nes buvo griežtai pasakyta, kad eiti galima tik išgirdus savo pavardę. Ir nepatikėsite, ką pamačiau!
Sėdėjo dvi daktarės ir jokio paciento! Blemba, pagalvojau. O daktarė man piktai: „Kodėl rodote nepasitenkinimą? Juk sakėme, kad pakviesime!“
Pasiėmė popierius, kuriuos užpildžiau tik atvažiavusi, ir vėl: „Atvažiavo čia su galvos skausmu...“
„Neatvažiavau, o atvežė. Ir tikrai ne tik dėl plyštančios iš skausmo galvos“, – piktai atsakiau.
„Galite pasitikrinti pas šeimos gydytoją. Nereikės laukti. Čia ir taip daug pacientų“, – pasiūlė man.
„Bet juk ne aš pati sugalvojau čia atvažiuoti ir tikrai ne iš neturėjimo, ką veikti taip ilgai čia laukiu! Chamui alkoholikui pirmumo teisė, o kiti – kaip nors? Visiška betvarkė!“ – išrėkiau.
„Eikite į koridorių ir laukite savo eilės!“ – griežtai pasakė man.
Ir žinot ką? Išėjau. Ne tik iš jos kabineto, bet ir iš pačios ligoninės. Draugas nuvežė į klinikas, kur dirba pažįstama. Ten buvo atlikti tyrimai ir tinkamai manimi pasirūpinta.
Kiekvieną mėnesį moku Privalomąjį socialinį draudimą (PSD), o kai vieną kartą per 23 metus man prireikia ligoninės paslaugų, jas gaunu „per pažįstamus“...
Atsakykite man: ar čia sistema supuvusi, ar ten dirbantys žmonės neatsakingai žiūri į savo darbą? Ar privalu turėti pažįstamų, kad tavimi tinkamai pasirūpintų? Manau, kad tūkstančiams žmonių taip yra nutikę.
Ačiū, kad išklausėte. Išsiliejau. Jaučiuosi daug geriau :)).
***
Respublikinės Kauno ligoninės Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus Vyresnioji specialistė ryšiams su visuomene Sandra Varanavičė paaiškino, kodėl laiško autorei teko tiek ilgai laukti.
„Nuoširdžiai apgailestaujame, kad laiško autorei teko patirti šiuos nepatogumus. Respublikinės Kauno ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje pacientų srautai yra labai nevienodi ir sunkiai prognozuojami. Vidutiniškai kiekvieną parą šiame skyriuje apsilanko daugiau nei 130 pacientų. Tai skyrius, kuriame prireikia kantrybės daugiau nei bet kur kitur.
Natūralu, kad kai kuriems pacientams reikia skubesnės pagalbos nei kitiems. Be abejo, ilgai laukti yra nemalonu ir susierzinimas tokioje situacijoje tikrai suprantamas. Juolab, kartais tenka laukti šalia kitų pacientų, gal ir dar labiau susierzinusių.
Siekiant užtikrinti būtinąją medicininę pagalbą tiems, kuriems jos reikia labiausiai, Respublikinėje Kauno ligoninėje įdiegta pacientų būklės vertinimo sistema.
Pirmiausia paramedikas įvertina pagrindinius paciento gyvybinius rodiklius. Pagal tai jam priskiriama kategorija, žymima tam tikra spalva: raudona – pagalba teikiama nedelsiant, geltona – laukti reikės apie 30 minučių, mėlyna – apie 1 valandą, žalia – paciento gyvybei pavojus negresia, gali tekti laukti ir ilgai. Tokiu atveju pacientas gali rinktis: arba laukti, arba kreiptis į šeimos gydytoją.
Suprantama, be pačios visuomenės sąmoningumo medikams bus sudėtinga įveikti tokias situacijas: dalį sveikatos sutrikimų pacientai gali išspręsti ir su šeimos gydytojo pagalba. Būtina prisiminti, kad Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje teikiama tik skubi medicininė pagalba.
Tikimės, laiško autorei sveikata pagerėjo, dėkojame jai už išsakytas pastabas, jos mums tikrai pasitarnaus gerinant pacientų aptarnavimą. Pripažįstame kai kurias savo klaidas ir stengiamės tobulėti“, – teigė S.Varanavičė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
