Žinot, gerumas gerumu, bet fakto nepakeisi – vyrai myli ir visada mylės ne nuolankias avytes, bet tikras kales. Mano gyvenimo patirtis tai puikiausiai įrodo ir patvirtina.
Buvau gera žmona ir nebijau tų žodžių, galėčiau po kiekvienu pasirašyti. Kai tik susituokėm, jis mane mylėjo, bet paskui atšalo. Nors nebambėdavau nei dėl rimtų problemų, nei dėl niekų. Kiek pamenu mūsų bendrą gyvenimą, ko gero, nesu net balso pakėlusi.
Gamindavau savo savo vyrui, visad skalbdavau, jį apšokinėdavau. Į svetimų vyrų pusę nežiūrėjau, net neflirtavau. Juk mylėjau saviškį. Kitiems girdint apiberdavau jį pagyromis, net jei nebūdavo už ką giria.
Prisimenu, grįžta iš darbo pavargęs, o aš jau vos ne su šlepetėmis dantyse – sėsk, brangusis, ilsėkis. Nenori su manimi bendrauti, nesi nusiteikęs – tiek to. Suplausiu tavo paliktus indus, nesvarbu, kad pati po darbo dienos vos pavelku kojas... ir eisiu į daržą pasikapstyti.
Aišku, nuėjusi ir paverkdavau viena. Atrodė, kad jis manęs nepastebi, nepaiso. Aš jam viską atiduodavau, o jaučiausi labai vieniša dėl jo elgesio.
Visi matė, kad esu gera, verta moteris. Net anyta nerasdavo blogo žodžio, net vyro draugai. O jam buvau kaip paskutinėje vietoje.
Kad turi kitą, sužinojau kaip ir dauguma. Vieną dieną jis nuėjo į dušą ir paliko telefoną ant stalo. Nežinau, kas patraukė mane už rankos, niekada to nedarydavau, o tada paėmiau, panaršiau ir radau ten tokių žinučių... Susirašinėjo su kažkokia nepažįstama mergina. Myliu, noriu, negaliu... Jis jai taip rašė, kaip man, atrodo, gyvenime nėra kalbėjęs. Vadino mažybiniais žodeliais.
Norėjau rėkti, gerai jį papurtyti, jaučiausi tokia išduota. Bet sugebėjau susitvardyti. Nieko tada jam nepasakiau. Padėjau telefoną į vietą. Bijojau jį nubaidyti, pastūmėti iki skyrybų. Galvojau, kad jeigu gyvensime kaip gyvenę, tai arba tas romanas tyliai baigsis, arba jis pats apie jį papasakos.
Bet pavydas ir išdavystės jausmas niekur nedingo, mane graužė mintis, kuo aš jam neįtikau. Buvau gera žmona, puiki, o jis vis tiek nuėjo į kairę.
Tos mintys mane ėdė dieną naktį, kol vieną kartą tiesiog neištvėriau. Jis man kažką nereikšmingai leptelėjo ir visos nuoskaudos, kurias laikiau užgniaužusi, išsiveržė į paviršių. Sukėliau jam tokią tokią audrą, kad net skraidė indai, o paskui apsisukau ir išlėkiau pas draugę, palikusi jį viduryje nusiaubtos virtuvės.
Grįžau tik kitą rytą, visą naktį praleidusi draugės namuose. Žinoma, jis pūtėsi, bet pastebėjau keistus geidulio pilnus žvilgsnius. Tokio žvėriško geidulio, kokio jau seniai jo akyse nebuvau mačiusi.
Savaitę mes laikėmės, slankiodami pakampiais, persimesdami vos vienu kitu žodžiu. O paskui tiesiog puolėm plėšti vienas nuo kito drabužius.
Susitaikymo seksas buvo nuostabus. Mylėjomės godžiai ir aistringai, kaip kokie paaugliai. Buvo taip gera, kad negalvojau nei apie pavydą, nei apie tą kitą moterį. Pirmą kartą per tą laiką ją išvis pamiršau.
Po to nutariau. Daugiau nebūsiu gera ir pavyzdinga mergaite. Su vyrais tai neveikia. Jei tik pajus, kad visa siela ir kūnu esi jo ir tik jo, pranyks medžiotojo instinktas, pasidarysi jam neįdomi. O tada – sudie, brangioji. Kitoje tvoros pusėje žolė visada žalesnė... Ten pilna gerų, vienišų mergaičių.
Todėl kardinaliai pakeičiau savo elgesį. Nustojau būti miela ir patogi, pradėjau elgtis kaip tikra kalė. Iškėliau savo nuosavus interesus aukščiau jo poreikių. Daugiau nelaukiau kasdien su trijų patiekalų vakariene. Ir nebesitaikydavau su tuo, kad jis į mane nekreipia dėmesio.
Pradėjau ne prašyti nuolankiu balseliu, o garsiai reikalauti. Varinėjau savo mieliausiąjį be jokio gailesčio. Anksčiau man nieko nereikėjo – nei brangių papuošalų, nei rūbų, nei dovanų, o dabar prisireikė visko ir iškart.
Kas ne taip, tuoj keldavau skandalą, jei reikia – su indų daužymu ir kitais gero barnio atributais.
Jei vyras norėdavo pasimylėti, negaudavo to vos užsigeidęs. Dabar, norint sekso, jam neužtekdavo vien tik pabučiuoti. O ne. Dabar galėjau ramiai išrėžti į akis: „Šiandien tu mane užknisai, aš tavęs nenoriu. Jei jau labai prispaudė, susitvarkyk pats.“
Nepatiko, kai viskas buvo lengvai pasiekiama, išlėkei ieškoti kur geriau? Tai nėra ko purkštauti.
Anksčiau ignoravusi kitų vyrų žvilgsnius ir komplimentus ne tik pradėjau juos ramiai priimti, bet ir atkreipdavau į tai savo vyro dėmesį. Kad žinotų, kad yra ir be jo, kas į mane žiūri.
Tam patvirtinti dažnai namo parsinešdavau kitų dovanotas gėles. O jei nieks nedovanodavo, pati nusipirkdavau šluotą rožių ir nieko neaiškindama pasistatydavau matomiausioje vietoje, kad žydėtų.
Ir žinot ką? Santykiai šeimoje taip pat pasikeitė kardinaliai. Nesakau, dabar mes negyvename kaip saldūs įsimylėjėliai. Greičiau jau esame trapių paliaubų zonoje. Bet svarbiausia – daugiau nesu jam tuščia vieta.
Jaučiuosi jei ne karštai mylima, tai bent jau karštai geidžiama. O tai turi savų privalumų, nemeluosiu. Namuose pasidarė taip įdomu, kad ir ta meilužė dingo lyg nebuvusi. Kur jau čia suksi santykius nuošalyje, kai nuosava žmona gali bet kuriuo metu tave palikti. Manau, jam meilužė pasidarė nebesvarbi todėl, kad dabar kiekvieną dieną turi užkariauti nuosavą žmoną ir įrodyti, jog yra vertas būti šalia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
