Šis laiškas – vaiko motinos K. atsakas į K.Madseno pasakojimą.
Prieš 3 metus K.Madsenas mus išmetė iš namų ir liepė skristi į Lietuvą teigdamas, kad nenori nei auginti vaiko, nei kurti šeimos.
Mes jo paklausėme ir išvykome. Tik po kelių mėnesių jam staiga parūpo vaikas ir jis sugalvojo pagrobimo iš Norvegijos istoriją.
Dėl to jo melo turėjau vykti į Norvegiją ir įrodinėti, kad jis iš tiesų mus išmetė ir mes ten negyvenome nuo pat vaikučio gimimo. Nuo tada, kai kūdikis buvo 3 savaičių, nuolat buvome verčiami skristi į Lietuvą.
Norvegijoje laimėjome tiek pirmosios instancijos, tiek antrosios instancijos teisme. Buvo pripažinta, jog tėvas viską sumelavo.
Visų instancijų Norvegijos teismai pripažino, kad vaikas yra Lietuvos pilietis, vaiko faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl visi klausimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kiti priskiriami išimtinai Lietuvos teismų juridikcijai.
Nesibaigianti kova dėl vaiko
Nuo bylos dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo atnaujinimo Lietuvos teisme jau praėjo beveik 2 metai, bet dėl tėvo vilkinimo iki šiol nėra pasibaigę teismai. Jau įsiteisėjo teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su motina, tačiau tebesitęsia teisminiai ginčai dėl vaiko išlaikymo bei bendravimo tvarkos nustatymo.
Tėvas visada ieškodavo priežasčių, dėl kurių neatvykdavo į teismą. Po 9 mėnesių vaiko tėvo vilkinimo, pagaliau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą. Tėvas buvo sutikęs, jog procesas bus vedamas anglų kalba, bet po sprendimo įsiteisėjimo jis „pamiršo“ anglų kalbą, pareikalavo teismo sprendimo norvegų kalba, todėl jo apeliacinis skundas buvo priimtas dar po 4,5 mėnesių.
Tėvui visada buvo leista matytis su vaiku, niekada jam niekas to netrukdė daryti. Per visus susitikimus pats kėlė konfliktus ir ieškodavo priežasčių susipykti, atrodo, lyg pats norėdavo kuo greičiau išeiti.
Kiekvieną kartą į susitikimus arba vėluodavo, arba, sugalvojęs kokią nors priežastį, išeidavo anksčiau. Būdavo, kad ir po 3-4 mėnesius neatvažiuoja pas vaikutį.
Taip pat ne vieną kartą buvo, kai dieną prieš susitikimą parašo, kad susirgo ar gavo finansinę bauda ir atskristi negali, tada tik pamatydavome, kaip tėvas linksminasi su draugais Barselonoje ar Prahoje. Kodėl tėvas nepaminėjo, kokį palaidą gyvenimo būdą gyveno po vaiko gimimo? Ir kad tėvystes atostogas planavo praleisti ne su vaiku, o su merginomis bei skraidant po pasaulį?
Darbas Anglijoje – kliūtis
Niekada nereikėdavo antstolės dalyvavimo dėl priverstinės nutarties, dėl laikino bendravimo tvarkos nustatymo. Jei K.Madsenas nenorėdavo matytis, mūsų dėl to tikrai nereikia kaltinti. Kadangi K.Madsenas pirmus 1,5 metų vengė išlaikyti vaiką, man teko ieškoti gerai apmokamo darbo, kad galėčiau jį išlaikyti pati.
Gavusi gerą pasiūlymą dirbti tarptautinėje kompanijoje Anglijoje, kurį laiką dirbau nuotoliniu būdu, vėliau buvo pasiūlyta dažniau atvažiuoti kelioms savaitėms ar mėnesiui – tada ir uždarbis buvo didesnis.
Gyvenamoji vieta buvo nustatyta su manimi, vaikutis keliavo kartu ir niekada nebuvo paliktas pas senelius likimo valiai, kaip kad pasakojo tėvas.
Tėvas pats ne kartą lankėsi Anglijoje ir matėsi su vaikučiu ten. Vėliau jis, matyt, pajuto pavydą, jog mes gyvename gerai, o mano aukšto pareigos, ir sugalvojo kreiptis į teismą dėl vaikučio grobimo į Angliją.
Tai, kad gyvenamoji vieta buvo nustatyta, niekam buvo neįdomu. Tėvui buvo svarbiausia, kad aš negalėčiau gyventi ir dirbti Anglijoje. Grįžau, o vėliau prašiau teismo leidimo kartu su vaiku vykti į Angliją darbo reikalais. Leidimą gavau, o tėvas visoms institucijoms melavo, kad jis negalioja. Neva, aš pagrobiau vaikutį iš Lietuvos.
Londono teismui uždarame teismo posėdyje išnagrinėjus tėvo pareiškimą apie „jo sūnaus grobimą iš Lietuvos“, 2016 m. 04 mėn. 14 d. nutarimu Londono teismas bylą visiškai nutraukė, panaikino bet kokius apribojimus man dėl judėjimo laisvės ir tą pačią dieną teismo salėje grąžino man ir mano sūnui paimtus pasus.
Kas tėvui svarbu?
Visą laiką bendradarbiauju su vaiku teisėmis, nes bandau atsiginti nuo prieš mane psichologinį smurtą nuolat naudojančio vaikučio tėvo. Tai, ir bandymai pakenti mano šeimai, be perstojo trunka jau 3 metus. Paskutinio tėvo pasimatymo su sūnumi metu, paskutinį liepos savaitgalį, dalyvavo mano mama, vaiko močiutė.
Šeštadienį viskas buvo gerai, o jau sekmadienį tėvas bandė per jėgą išsivesti vaiką kartu su savo bendrininku Pauliumi Markevičiumi. Ką veikė P.Markevičius, gyvendamas Vilniuje, 10 valandą ryto prie musu namų?
Įdomu, kokį vaidmenį atlieka P.Markevičius nuolat vaikščiodamas su kamera, bei filmuodamas jam svetimą mažametį vaiką? Jeigu tėvas norėtų viską gražiai ir ramiai spręsti, jis kartu su savimi neimtų tokio pagalbininko. P.Markevičius neturi jokių įgaliojimų vaiko vardu, o, atrodo, šokdina visas tarnybas.
Tikrai manėme, kad pasimatymas praeis sklandžiai ir gražiai, bet tėvas jėga suėmė vaikutį, vaikutis išsigando ir nebežinojo, ką daryti, kvietė artimiausius jam žmones. Tėvas sąmoningai pats išprovokavo visą įvykį, ir po to apkaltino vaiko močiutę užpuolimu.
Be to, vaiko išlaikymui jis skiria vidutiniškai 50 eurų per mėnesį. Tuo tarpu jo advokato valandinis atlyginimas yra toks pats. Įdomu, kas tėvui svarbiau?
Ar neturėtų jis stengtis, kad vaikas būtų aprūpintas, laimingas ir kad jam nieko netruktų? Susitikimų metu K.Madsenas visada ateina tuščiomis, geriausiu atveju nuperka šokoladuką ar muilo burbulų. Man tenka būti vienintele išlaikytoja, auginu vaiką viena nuo pat gimimo.
Teisminiai procesai tęsiasi jau 3 metus, tėvas visiškai nėra suinteresuotas juos užbaigti gražiai ir dėl vaikučio gerovės sutarti. Ką jis daro, tai bando man atkeršyti juodindamas žiniasklaidoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
